Kuo pamatuoti mūsų gyvybę? Kuo pamatuoti mūsų meilę gyvenimui? Kaip žinoti, ar tavo artimasis arba draugas neperžengė ribos, už kurios gyventi tampa nyku ir neįdomu? Gal paklauskime jo, kaip jis įsivaizduoja save po dešimties metų ir kantriai palaukime atsakymo. Vienas, kuris dažnai linkęs šypsotis, galbūt tuoj pat entuziastingai ims pasakoti apie savo planus ir nupieš spalvingą ateities vaizdą, o kitas – tas, kurio liūdnas žvilgsnis dažnai užkliūva už mums nematomo taško nežinomybėje – deja, sutriks ir nusukęs akis pasakys: „nežinau.. reikia pagalvoti.. taip toli į ateitį nežvelgiu…“ Kurio iš jųdviejų siūlas, laikantis už gyvenimo, yra stipresnis?
Pamenu akimirkas, prieš daugiau, nei dešimt metų, kai vis užplūsdavo gyvenimo baimė – sakydavau, kad nematau ateities. Bet tai juk paradoksalu. Ko bijoti, jei prieš akis nieko nėra, jei manau, kad nieko nesulauksiu? Vadinasi, bijau ne gyvenimo, o nebuvimo. O gyventi noriu. Kuo dabar matuoju savo norą gyventi? Tuo, kaip guldamasi į miego guolį po ilgos, o kartais ir nelengvos dienos, aš nekantriai laukiu ryto, ir tuo, kad ryte atmerkusi akis pajuntu laimę, kad vėl gyvensiu naują dieną. Mąstydama apie gyvenimą pažinau tokį dėsnį – tą patį, kurį kažkada išgirdau per radiją, tik nepamenu, kurio mąstytojo tai buvo mintis – „mes laimę jaučiame tada, kai galvojame apie ateities laimę“. Vadinasi, tenka susimąstyti, kad verta puoselėti viltį ir optimizmą. Ar būdama griežta realistė ir racionalistė neapvogiu savęs?
Kol neįžiebiau savyje vilties, tol nemačiau ateities ir ja netikėjau. Viltį palaiko tikėjimas, galima teigti, jog viltis iš dalies ir yra tikėjimas, nukreiptas į ateitį – tikėjimas be garantijos, kad tai tikrai įvyks. Nesu tokia racionalistė, kad atsisakyčiau tikėjimo ir remčiausi tik žinojimu. Tai, kad turime faktų apie kažką, reiškia, kad mes ne „tikime“, o „žinome“. Kai klausi, „ar tiki?“ ir žmogus atsako: „duok įrodymų, tada tikėsiu“, jis pats sau prieštarauja, nes gavęs įrodymų, jis ne tikės, o jau žinos.
Aš remiuosi tikėjimu ir viltis yra to tikėjimo išraiška. Turiu daug vilčių gyvenimo atžvilgiu ir neįsivaizduoju savęs be jų. Jos yra manęs dalis, nes esu orientuota į ateitį, kaip ir į dabartį, ir be vilčių aš neturėčiau krypties, kuria stengčiausi eiti. Viltis dėl kažko, nors ir be įrodymo, kad tikrai išsipildys, mane nukreipia linkme, kuria judėdama įgyju galimybę, jog ta viltis išsipildys. Viltis vienaip ar kitaip mus išjudina, taigi ji turi veikimo potenciją ir yra naudinga. Žmogus be vilties lieka pasyvus, o viltis skatina veikti. Tai tikrai nėra atsakomybės nuo savęs nusimetimas, tikintis, kad viskas ateis savaime. Nors viltis būtent tuo kaltinama, bet iš tiesų priešingas vilimuisi veiksmas yra apatija.
Viltis gimdo optimizmą. Būtent viltis yra optimizmo pagrindas. Svajonės taip pat. Optimizmas ir svajonė yra laimės ateityje išgyvenimas „čia ir dabar“, kuris sukeldamas daug teigiamų emocijų skatina siekti tos svajonės. Viltis – tai skatinys nepasiduoti, lyg varikliukas, gaminantis energiją, reikalingą išgyventi sunkią akimirką dabar, kad pasiektume tą, kurios viliamės. Visada tikėdamasi kažko gero ir naudingo, aš entuziastingai imuosi veiklos ir sugebu kitiems žmonėms taip pat įkvėpti viltį ir pasitikėjimą gyvenimu bei savo jėgomis. Optimizmas padeda nepalūžti net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis ir skatina eiti toliau bei palaikyti gerą nuotaiką.
Viltis, tikėjimas ir optimizmas – geriausi vaistai nuo nerimo, kuris graužia siūlą, laikantį mus už gyvo, spalvingo ir malonaus gyvenimo. Argi ne smagu nusiimti realisto akinius ir pažvelgti į gyvenimą nuostabos kupinomis vaiko akimis? Realizmo akiniai taip aplipę gyvenimo sunkumų dulkėmis, kad nebeleidžia pamatyti spalvų, kurios mus supa.
Tad kaip atrodys mūsų gyvenimas po dešimties metų? Nejaugi tikrai nieko gražaus nematome? Netikiu. Matau, kad už to didelio nežinomybės kalno yra šviesu, o tolumoje ryškėja vaivorykštė. Skubu judėti ta kryptimi ir laukti siurprizo, kurį man ruošia gyvenimas.