Tėvystė įprasmina gyvenimą
Kiekvienas žmogus nori jausti, kad jo gyvenimas buvo, yra ir bus prasmingas. Įžymus psichologas Viktoras Franklis teigė, kad visi žmonės sąmoningai ar nesąmoningai ieško gyvenimo prasmės ir gyvenimo prasmė yra pagrindinis jų siekis bei motyvacija gyventi toliau. Vienas iš dalykų, kurie įprasmina žmogaus buvimą šiame pasaulyje, yra gyvenimo tąsos palaikymas – gyvybės suteikimas kitam, kuris irgi nori šį gyvenimą patirti, rūpinimasis juo tiek, kiek to reikia, kas jis būtų laimingas, sveikas ir taip pat gebantis šį gyvenimą gyventi prasmingai.
Kiekvienam vyrui tapsmas tėčiu yra didžiulis virsmas jo gyvenime. Nuo to momento pasikeičia viskas, o atsakomybės, kurią jis tempia ant savo pečių, mastai išauga kelis kartus. Atrodytų, yra labai sunku. Tačiau kartu sielos gelmėse patiriamas ir palengvėjimas – dabar gyvenimas neabejotinai jau turi prasmę. Šis prasmės įsisąmoninimas suteikia begalę jėgų naujajai atsakomybei nešti. Kaip sakoma, kartu su iššūkiais Dievas duoda ir jėgų juos įveikti.
Gyvenimas jau niekada nebus, koks buvęs. Atsakomybė lieka visam gyvenimui. Gera žinia ta, kad psichologiniai tyrimai parodė, jog vaikų turinčių vyrų – tiek jaunų tėvų, tiek jau vyresniojo amžiaus – jaučiama gyvenimo laimė yra didesnė nei tų, kurie vaikų neturi. Nors didesnę laimę jaučia tiek mamos, tiek tėčiai, turintys vaikų, lyginant su bevaikėmis poromis, tačiau vyrų, turinčių vaikų, laimės lygis netgi didesnis, nei moterų, turinčių vaikų. Tie patys tyrimai parodė: kuo vyras vyresnis, tuo laimingesnis dėl to, kad turi vaikų. Šie vyrai teigė, kad tėvystė teikia džiaugsmą ir įprasmina gyvenimą.
Laimės šaltiniai
Vis dėlto, jei paklaustume vyresniojo amžiaus vyrų, kaip jie jaučiasi būdami tėvais, atsakymų sulauktume įvairiausių. Neužtenka vien būti tėvu, kad jaustumeisi vien dėl to laimingas. Patiriamą laimę lemia santykiai, kurie yra susiklostę su vaikais, vaikų mamomis ir vaikaičiais, jei jų jau yra.
Nepamenu, kur ir iš ko išgirdau frazę: „Mamai svarbiausia jaustis mylimai, o tėčiui – gerbiamam.“ Tą akimirką suklusau, nes visada esame linkę manyti, kad žmogui už viską svarbiausia būti mylimam. O čia pagarba aukščiau meilės? O gal meilės išraiška yra pagarba? Juk pagarba gali kilti iš baimės, bet gali ir iš meilės.
Labiau įsigilinus į vyrų psichologiją, viskas susidėlioja į vietas. Tam, kad tėtis jaustųsi gerai būdamas tėčiu, visų pirma jis turi jausti, kad šeimoje yra gerbiamas. Tam, kad mama jaustųsi gerai būdama mama, ji turi jausti, kad šeimoje yra mylima. Vyrų psichologijoje dominuoja racionalusis pradas, moterų – emocinis, jausminis. Pasaulį jie taip vertina ir jaučia. Mama save vertina pagal tai, kiek šeimoje patiria iš kitų šilumos, kiek išgirsta gerų, ją palaikančių žodžių, susidomėjimo ja, palaikymo, rūpesčio. Tėtis save vertina pagal tai, kiek šeimoje jaučiasi išgirstas, vertinamas, kiek atsižvelgiama į jo nuomonę, tikslus, planus, sprendimus, kiek jaučia palaikymo ir pasitikėjimo juo. Bet kaip pasiekti tą “geriausią variantą”, kuris perkopus į gyvenimo brandą teiktų ypač daug džiaugsmo ir laimės, kad vyras, atėjus šventei – Tėvo dienai – žvelgtų į savo gyvenimo kūrinį ir giliai širdyje jaustų ramybę ir laimę, jog gyvenimo vaisiai yra saldūs.
Šeima – lyg atskiras pasaulis, atskira visata, o vyras ir moteris – jos kūrėjai. Būtent nuo jų priklauso visi kiti santykiai, kurie šioje atskiroje visatoje susiklostys. Kad ir kokia didelė atsakomybė, atrodytų, tenka vyrui ir moteriai, tenka pripažinti, kad sukurti gražų, visiems teikianti džiaugsmą ir laimę kūrinį nėra lengva. Kelyje yra daugybė vietų, kur galima suklupti, suklysti, paslysti, nežinoti, ką daryti, nepajėgti kažką būtino padaryti… Ir visa tai yra žmogiška. Žmogus – ne Dievas. Mes nesame tobuli. Gera yra tai, kad mums duodama daugybė situacijų ir šansų, kada galima pasitaisyti, vėl ir vėl viską perkeisti ir kurti į gerą.
Būti autoritetu
Vienas iš didžiausių vyro asmenybės virsmų gyvenime yra tapsmas tėvu, kai asmuo savus poreikius susiaurina iki minimumo, o gyvenimą dėl kitų ima plėsti tiek, kiek plati yra jo širdis. Mokslininkų teigimu, tėvystės pradžia, labiau nei kas kita, lemia nebrandumo pabaigą, vyro savivoką, jo ryšius su kitais ir gyvenimo būdą. Tėvo vaidmuo reiškia visą gyvenimą trunkančius įsipareigojimus, tėvų ir vaikų ryšiai trunka iki gyvenimo pabaigos, o jų raida lemia šių ryšių pobūdį..
Žmogus pagarbos sulaukia tiek, kiek kiti mato, jog jis moka gerbti kitą, tačiau negerbiantis savęs asmuo nesugebės gerbti ir kito. Psichologijoje asmens savigarba yra suprantama kaip pagarba sau pačiam, teigiamas savęs ir savo gyvenimo vertinimas. Savigarba yra vienas iš esminių žmogaus brandumo ir psichinės sveikatos požymių. Kai vyras sėkmingai ant savo pečių neša visą su tėvyste susijusią atsakomybę, atlieka savo pareigas, išlieka mylintis ir gerbiantis kitus šeimos narius, jis bręsta kaip asmenybė, pasitiki savimi, gerbia pats save ir visų savo šeimos narių akyse įgyja didelį autoritetą – tai, ko labiausiai reikia, kad santykiuose su kitais jaustųsi gerbiamas.
Kai šeimoje vyras yra autoritetas, tiek žmona, tiek vaikai jaučiasi saugūs. Nusistovi psichologiškai sveikiausia hierarchija. Tad pasistengti būti autoritetu vyrui svarbu ne tik dėl savęs paties, bet ir dėl savo žmonos bei vaikų. Tėvą priimdami kaip autoritetą, vaikai leisis auklėjami, gyvens pagarboje ir meilėje su savo tėvais. Gyvenime mes susiduriame su daugeliu autoritetų, bet pirmasis, kurio nesirenkame, o priimame besąlygiškai, yra tėtis. Išlikti autoritetu visą gyvenimą nėra taip paprasta, nes net ir tėčiai, kurie vaikystėje vaikams atrodo nepalaužiami galiūnai ir kuriems niekas nebaisu, yra tik žmonės su savo privalumais ir trūkumais, su silpnybėmis.
Atsakomybės ir pareigos
Vyrui tenka labai daug atsakomybių ir pareigų. Ir nors senesniais laikais tėvo vaidmuo reiškė būti šeimos maitintoju, tačiau laikui bėgant buvimas tėčiu įgavo daugiau išraiškų – tėčiai pradėjo daugiau bendrauti su savo vaikais, siekti didesnės pusiausvyros tarp darbo ir buvimo su šeima. Poslinkius šia kryptimi iliustruoja tokie pokyčiai: didėja vienišų tėvų, kurie po skyrybų gauna teisę auginti vaikus, skaičius, daugiau tėvų dalyvauja gimdyme ir pasiima vaiko priežiūros atostogų, tėvai dažniau veda vaikus į darželį ir pasiima iš jo. Be abejo, brandus tėtis turi rūpintis ir šeimos materialine gerove bei šeimos buitimi, tačiau šalia to yra daug ir kitų lygiai tiek pat svarbių pareigų. Tėtis turi rodyti meilę savo vaikams, domėtis jais, bendrauti su jais, perduoti jiems vertybes ir moralės normas, būti nuolatiniu elgesio pagal deklaruojamas vertybes pavyzdžiu. Jei vaikas nepatiria reikalingo ryšio su tėvu, kenčia jo psichinė ir moralinė pusiausvyra, elgesys, pasaulėžiūra.
Net ir suaugusiam vaikui vis dar reikia tėčio, kaip autoriteto. Suaugusiam vaikui svarbi tėvo parama sudėtingais jo gyvenimo laikoarpiais. Mamos ir tėčio užuojauta bei palaikymas yra skirtingi. Mama į palaikymą įdeda daug nuoširdumo ir meilės, kurių pagrindas yra jausmai ir emocijos. Jos užuojauta turi savyje daug gailesčio, nes ji nori apsaugoti savo vaiką ne tik nuo kančios, bet ir nuo visų sunkumų, nes mamą ir vaiką jungia labai stiprus jausminis ryšys. Tėvo palaikymas yra būtina atsvara. Tėtis yra mažiau emocingas, o tai lemia, kad jis padės vaikui koncentruotis ne ties problemos emociniais aspektais, o ties racionaliais žingsniais, kaip ją įveikti. Kartais suaugęs vaikas puikiai gali tai padaryti ir pats, bet jausmas, kad jis turi “stogą”, “užnugarį” suteikia papildomo pasitikėjimo ir jėgos veikti.
Dabartis – viso gyvenimo atspindys
Turėti tėtį – tai turėti saugumo skydą, kuriuo galima apsiginti nuo pasaulio keliamos grėsmės. Būti tėčiu – atsakomybė būti tuo saugumo skydu. Kuo sėkmingiau tėtis išsaugo savo autoritetą šeimoje, tuo daugiau saugumo jaučia visi jos nariai. Laimė šeimoje, kai visi turi šią atramą, kad ir kokiame amžiuje ar gyvenimo etape visi būtų. O kiekvienas tėtis turėtų ieškoti atramos dar didesnės už save. Kiekvienas ją įvardija savaip: Dievas, aukštesnė jėga, vertybinis pamatas… Linkiu visiems tėčiams gerbti ir vertinti savyje visa, kiek jie atidavė savo šeimai ir vaikams. Gyvenime niekas nebūna tobula, bet yra daugybė dalykų, kuriais galima pasidžiaugti.
Publikuota žurnale “60+” (www.60plius.lt)