Vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių yra jaustis bendruomenės dalimi, o tai pasiekiama bendraujant. Bendravimas – nuostabus įrankis, kuriuo galima pasiekti labai daug: patenkinti kiekvieno žmogaus esminį poreikį jaustis mylimam, gauti dėmesio, pasijusti priimtam, patirti supratimą, palaikymą, bendrumą. Visi šie dalykai žmogui teikia daug laimės, įkvepia, pripildo energijos, noro gyventi ir stengtis dėl kitų. Tačiau dažnai bendravimas teikia ne tik gėrį, bet ir skausmą. Bendraujant kartais ištinka tokia vienatvės kančia, kokios niekada žmogus nepatirtų būdamas tiesiog vienas. Taigi, didžiulis menas yra tinkamai bendrauti ir pasiekti, kad tas bendravimas vieni kitiems dovanotų gėrį.
Šįkart aptarsime bendravimo tarp skirtingų kartų iššūkius, t.y. vyresniojo amžiaus žmonių ir jų suaugusių vaikų bei anūkų. Kodėl dažnai tiek vienus, tiek kitus skirtingų kartų atstovus lydi jausmas, kad vieniems su kitais susikalbėti yra tas pats, kaip su skirtingų planetų gyventojais. O, atrodytų, turėtų būti kitaip – argi ne tie žmonės, kurie didžiąją gyvenimo dalį gyveno kartu su mumis, kurie mus augino ar kuriuos mes auginome, turėtų geriausiai žinoti vieni kitų poreikius, atsižvelgti į charakterių skirtumus, būti supratingi, mylėti, atjausti, palaikyti? Būtent iš artimiausių žmonių mes tikimės daugiausiai gėrio, puoselėjame jų atžvilgiu daug ne tik šiltų jausmų, bet ir lūkesčių, pretenzijų, bet būtent čia, artimųjų aplinkoje, patiriame ir daugiausiai nusivylimų bei nuoskaudų.
Sunkumai ir nesusipratimai
Kad ir kaip sunku pripažinti, kad ir kaip norėtųsi, jog būtų kitaip, nesusipratimai bendraujant yra natūralus ir dažnas kasdienis patyrimas. Nesusipratimai vyksta visur: tarp draugų, tarp mylimųjų, tarp vyrų ir moterų, tarp darbdavių ir darbuotojų, tarp vaikų ir tėvų, tarp anūkų ir senelių. Daugelis tyrimų yra parodę, kad žmonės tiksliai supranta kur kas mažesnę dalį mūsų perteikiamos informacijos, nei mes galime įsivaizduoti, o likusi informacijos dalis yra iškraipoma daugybės išorinių ir vidinių trikdžių, pavyzdžiui, besiklausančiojo išankstinės nuomonės apie mus arba apie temą, kuria kalbama.
Vieni nesusipratimai žeidžia daugiau, kiti mažiau. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmenybės struktūros, patirties, poreikių, lūkesčių. Kuo labiau žmonės skiriasi savo amžiumi, patirtimi, charakteriu, nuostatomis, gebėjimais, tuo daugiau tų nesusipratimų. Kiekvienas žmogus – lyg atskira visata, kuri iki galo yra nepažini net ir jam pačiam. Kiekvienas iš mūsų savyje nešiojamės tik savo paties per gyvenimą įgytą patirtį, nuostatas, vertybes, skaudulius, išgyvenimus, traumas, sėkmes ir nesėkmes. Visa tai įtakoja, kaip mes bendraujame su kitais, ką į tą bendravimą projektuojame, ko iš kitų tikimės, ką esame pajėgūs suteikti kitiems patys, kiek esame pajėgūs kitus suprasti, atjausti, priimti, mylėti. Kuo mažiau žmogus pažįsta pats save ir savo teigiamas bei neigiamas savybes, tuo jam sunkiau pažinti kitą, jį priimti ir suprasti.
Kodėl taip sunku jaustis nesuprastam?
Artimi žmonės mums asocijuojasi su saugumu, su tam tikru mūsų gyvenimo pamatu, todėl viduje nešiojamės jausmą, kad jie – tarsi mūsų dalis. O juk tas, kas mums priklauso, privalo daryti viską, kad mums būtų gerai, argi ne? Suvokimas, kad mūsų artimasis yra gerokai kitoks, negu mes, ir kad jis gali nuoširdžiai, ne iš piktos valios, mūsų nesuprasti, yra labai skausminga patirtis ir veda mus į vienatvės išgyvenimą. Kaip jau minėjau pradžioje, vienas iš esminių žmogaus poreikių yra jaustis bendruomenės dalimi, t.y. jausti, kad šiame dideliame pasaulyje nesi vienui vienas. Ir būtent patyrimas, kad tavęs nesupranta ir nepriima, pagimdo skausmingos vienatvės jausmą.
Mokslininkai tvirtina, o ir iš savo darbo patirties žinau, kad viena pačių didžiausių žmogaus baimių (šalia mirties baimės) yra likti šiame pasaulyje vienui vienam. Situacija, kai žmogus pasijunta nesuprastas, nepriimtas, neišgirstas, nereiškia, kad fiziškai jis lieka vienui vienas ir niekam neberūpi, tačiau psichologiškai, savo vidiniame pasaulyje, jis pasijunta būtent taip. Kaip stipriai tą akimirką jis išgyvena vienatvės jausmą, priklauso nuo to, kiek apskritai tuo laiku gyvenime jam tenka jausti vienišumą, nesvarbu, ar būnant vienam, ar būnant su kitais žmonėmis. Kuo dažniau žmogus jaučiasi vienas, atskirtas, nepastebėtas, negerbiamas, nepažintas ir nepripažintas, tuo skaudesnės jam bus tos bendravimo akimirkos, kai jis pasijunta atstumtas, nesuprastas, nepriimtas. Labai dažnai itin skausmingai tokias situacijas, patirtas iš savo vaikų ar anūkų, išgyvena vyresniojo amžiaus žmonės, kuriems gyvenimo aplinkybės, fiziniai ribotumai ir įvairūs sunkumai jau ir taip yra lėmę didesnę atskirtį nuo kitų žmonių ir pasaulio.
Jei esame pakankamai stiprūs įsisąmoninti savo skirtingumą, o kartu su tuo ir atskirtumą nuo kitų žmonių, įgyjame didelę vidinę ramybę, išmintį ir jėgą. Atskirumo įsisąmoninimas padeda jausti daugiau pagarbos kitam žmogui ir jo vidiniam pasauliui.
Kaip susikalbėti skirtingų kartų atstovams?
Eidamas gyvenimo keliu žmogus vis daugiau pamato, patiria, supranta, išmoksta – jis nuolat pildo savo žinių apie šį pasaulį skrynią. Tai, kas atrodė labai svarbu būnant 20-ies, atrodo kur kas mažiau svarbu būnant 40-ies, o būnant 60-ies tai jau atrodo visai juokinga, būnant 80-ies apie tai jau visai negalvojama. Tad kaip tikėtis, kad apie vieną ir tą patį dalyką tuo pačiu lygmeniu gali kalbėtis, tarkim, 20-metis ir 80-metis? Tai, kas 70-mečiui yra kasdienybės dalimi, 18-mečiui yra toks tolimas dalykas, koks, atrodo, jį ištiks tik kitame gyvenime.
Galime įsivaizduoti, kad sulig kiekvienu dešimtmečiu žmogus apsigyvena vis aukštesniame namo aukšte. Iš to aukšto jis žvelgia žemyn ir mato pasaulį. Normalu, kad vieną ir tą patį pasaulį 10-metis matys visai kitaip nei 70-metis, nesgi 70-metis žvelgia jau iš 7 aukšto ir iš čia viskas matosi kur kas plačiau. Jei 10-metis, žvelgdamas iš pirmo aukšto, mato kelis gėlių kupstelius, pro šalį bėgančią katę, už keleto metrų esantį suoliuką ir praeinančius žmones, tai 70-metis iš 7 aukšto gali matyti aplink esančius namus, jų spalvas, aukštį, keletą aplink besidriekiančių gatvių. Jis gali matyti, kaip gatve važiuoja mašina, kurios vairuotojas dar nemato, kad už posūkio jau bus pėsčiųjų perėja ir ties ja besibūriuojantys vaikai. Mūsų 70-metis jau būgštauja, žvelgdamas iš 7 aukšto, kad automobilio vairuotojas laiku nepamatys vaikų ir gali nutikti nelaimė…
Vyresniojo amžiaus žmonės, kurie matė daug šilto ir šalto, kurie savo kūnu ir siela patyrė daugybę išbandymų, tikrai kur kas geriau nei jaunuoliai numato vienų ar kitų dalykų galimas pasekmes, todėl bando jaunesnius žmones – vaikus ar anūkus – įspėti, patarti. Tačiau jaunesnieji neįsiklauso, nusispjauna, kartais ir pašiepia tokius patarimus. Taigi įvyksta didelių nesusipratimų, nes vyresnieji skaudžiai reaguoja, kai neįsiklausoma į jų patarimus, jie tada jaučiasi negerbiami, neįvertinti, pastumti į šalį, o jaunesnieji pyksta, erzinasi, kad kišamasi į jų gyvenimą, nes patys manosi suprantantys apie pasaulį kur kas daugiau nei apie juos galvojama. Dažnai jaunesnieji tokioje situacijoje jaučiasi taip lyg vyresnieji norėtų pavogti jų gyvenimą, neleistų jiems gyventi.
Tikriausiai taip buvo visais laikais ir bus visais laikais, nes kiekvienas žmogus, atėjęs į šį pasaulį, atsineša ir savo užduotis išmokti tam tikras pamokas, todėl, kad ir kaip vyresnieji norėtų įspėti ir stabdyti jaunesniuosius, niekada iki galo neapsaugos jų nuo sunkumų. Taigi dažnai vyresniesiems belieka tik pasitelkti kantrybę, išmintį ir susitaikyti, kad į jų patarimus gali būti visai neatsižvelgta. Klaida daroma, kai vyresnieji tai priima labai asmeniškai kaip jų vertingumo nepripažinimą. O reikėtų suprasti, jog jaunesnieji tiesiog dar neturi gyvenimo patirties ir išminties, kad pajėgtų taip giliai ir sąmoningai į viską žvelgti, jog su džiaugsmu priimtų patarimus.
Kitas bendravimo sunkumų aspektas yra noras vieni kitus keisti, “taisyti” pagal savo įsivaizdavimą. Vyresnieji nori pakeisti jaunesnius, o jaunesniesiems vis atrodo, kad vyresnieji turi pasikeisti. Kuo labiau vieni kitiems primeta būtinybę pasikeisti, tuo tiek vieni, tiek kiti dar labiau įsikimba į savo pozicijas ir nesileidžia į jokius pokyčius. Apskritai kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už tai, koks jis yra ir kiek jis nori keistis, nes už savo klaidas jis ir susimoka. Jei kitam tai kliūna, jis turi teisę atsitraukti, apeiti, taip apsaugodamas save. Sunkiai įmanomi kito žmogaus pokyčiai nemeilės atmosferoje, esant prievartai, grasinimams. Kuo žmogus labiau bauginamas, tuo labiau susigūžia ir lieka tame, kame yra, kuo labiau erzinamas, tuo tampa piktesnis ir jau tyčia besilaikantis negerų įpročių ar manierų, net jei pats jau ir suvokia, kad taip yra negerai. Būna ir taip, kad mūsų karštas noras, jog kitas keistųsi, byloja apie mus pačius – tos kito žmogaus savybės, kurios mus erzina, yra būdingos ir mums, tik nemokame ar nenorime jų pripažinti, priimti, įsisąmoninti, keisti. Jei kitas žmogus mus kažkuo labai erzina, pirmiausia derėtų susimąstyti, ką tai sako apie mane patį? Pvz., jei užknisa kito vėlavimas, galbūt pats esu pervargęs, dirglus arba nepajėgiu nė minutės išbūti pats su savimi, su savo vidine tuštuma ir dėl to vėluojančiojo laukimas tampa toks kankinantis?
Raktas į skirtingų kartų ryšį
Kai yra taip sunku susikalbėti ir, atrodo, bendrų temų tarsi nelieka, kaip tuomet bendrauti ir kodėl reikia tai daryti? Viskas atrodo beviltiška, kai bendravimą suprantame tik kaip dalinimąsi informacija, tačiau bendravimas turėtų būti ir dalinimasis emocijomis. Jei į bendravimą žvelgsime kaip į galimybę perduoti, inicijuoti, sukurti, sustiprinti, pakeisti tam tikras emocijas ar jausmus, tada bendravimas tampa nuostabiu įrankiu ir nuostabia priemone komunikuoti net ir didžiulio amžiaus skirtumo žmonėms. Pavyzdžiui, mažametė anūkė su savo močiute gali nuostabiai leisti laiką, nes joms visai nėra svarbu perduoti viena kitai kažkokią informaciją, joms svarbiausia yra smagiai kažką kartu veikti, patirti gerų emocijų ir jausti tarpusavio bendrumą.
Jei jaunuolis entuziastingai pasakoja apie savo ateities planus, o jo senelis ar močiutė klausosi ir jų akimis tie planai atrodo bevaisiai, nebūtina tuoj pat į akis anūkui išrėžti, kad jis svaičioja nesąmones ir nieko jam nepavyks. Pirmiausia atsižvelkime į emocijas – jis kalba su dideliu entuziazmu, vadinasi, tai jam labai svarbu. Galbūt jam tai yra svarbu visai ne dėl tų priežasčių, kokias įsivaizduoja močiutė ar senelis. O gali būti, kad šiandien jam tai yra svarbu, o rytoj – praeis. Svarbiausia gerbti, įsiklausyti, pabandyti suprasti – taip kursime santykį, o jei pavyks sukurti tvirtą ir saugų santykį, tada jau galėsime ir patarti, tada jau mūsų patarimai bus priimami rimtai, pagarbiai ir įsiklausant. Dažniausiai jaunesnės kartos atstovai gyvena labiau emocijų ir veiksmo pasaulyje, o vyresnės – išminties, žinojimo, logikos, patirties. Todėl labai lengva prasilenkti ir likti vieniems kitų nesupratus. Visada prisiminkime, kad esame skirtingi ir nesusipratimai dažniausiai kyla ne iš blogos valios. Tik labai nelaimingi žmonės gali norėti tyčia įgelti kitam.
Kaip išmokti bendrauti teikiant džiaugsmą, o ne skausmą?
Žmonės dažnai linkę save pateisinti – toks jau esu, neišeina tai neišeina, nenori, tai nebendrauk – taip kalba žmogaus ego, kuris labai sunkiai priima poreikį keistis ir kuriam itin sunku poselėti nuolankumą. Nereikia specialių gebėjimų, mokymų, išsilavinimo ar dar kažko ypatingo, kad mokėtume bendrauti vieni su kitais, nesukeldami skausmo. Dažniausiai reikia tik geranoriškumo, paprastumo, nuolankumo, nuoširdaus noro kitam suteikti meilės, palaikymo, supratimo. Kai kito laimė teiks laimę mums, nebebus sunku stengtis. O galiausiai viskas, ką atiduosime kitam, sugrįš mums patiems.
Nėra žmogaus, kuris pats jausdamasis laimingas ir pripildytas, nenorėtų tuo pasidalinti su kitais. Natūrali žmogaus prigimtis yra duoti, tik dažnas to nebesugeba. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris darė begalę savanoriškų gerų darbų be atlygio ir su džiaugsmu, nieko nereikalaudamas iš kitų. Bet galiausiai kažkas nutiko: jis ėmė to nebedaryti ir ne dėl to, kad nebenorėjo, o tiesiog nebeįstengė. Paklausus, kodėl, atsakymas būna toks: ’’Visi priprato, kad esu davėjas, ir pas mane žmonės pradėjo ateiti TIK kai jiems kažko reikia, o kad ateitų kažką suteikti ir man – to neliko… Aš visiškai ištuštėjau ir nebeturiu, ko duoti“. Tai galioja ir santykiams šeimoje, ir tarp draugų, ir platesnėje visuomenėje. Ar būčiau jaunas, ar brandus, ar senyvo amžiaus žmogus, turiu nepamiršti, kad šioje žemėje esu ne tik tam, kad gaučiau, bet kad ir duočiau, kad ne tik kalkuliuočiau, ką galiu gauti iš kito, bet ir generuočiau idėjas, ką galiu kitam pats suteikti. Taip išlaikysime sveiką apykaitą ir bendravimas teiks džiaugsmo.
Jei reiktų išvesti skirtingų kartų susikalbėjmo formulę, ji būtų visai paprasta – mažiau egocentrizmo, mažiau susireikšminimo, daugiau sąmoningumo, daugiau atjautos, daugiau supratingumo, daugiau pagarbos, daugiau tolerancijos kito skirtumams.
Publikuota žurnale “60+” (www.60plius.lt)