Motinystės slėpinys siekia daugiau, nei galime pamatyti, išgirsti, pajausti, suvokti, jis yra toks platus, koks platus yra pasaulis. Tik sudėjus visų motinų patyrimus, jausmus, mintis ir apvainikavus juos Dievo Motinos atvaizdu, būtų galima sakyti, kad priartėjome prie Motinystės pažinimo.
Viso gyvenimo vaisiai
Kiekvienoje moteryje slypi motinystės pradas tarsi sėkla, iš kurios kažkada išaugs gražus augalas, duosiąs savitus vaisius. Tie vaisiai gali būti jos pačios vaikai arba įvaikinti, globojami vaikai. Tie vaisiai gali būti jos meno kūriniai: paveikslai, knygos, spektakliai, papuošalai, šokiai, dainos… O galbūt ji bus puiki vadovė, sugebėsianti visiems būti it mama, po kurios sparnu kiekvienas kolektyvo narys jausis mylimas, gerbiamas, suprastas ir auginamas. Galimybių įkūnyti kūrybinę energiją ir jos sukurtus vaisius puoselėti su motiniška meile – labai daug.
Šįkart kalbėsime apie tas moteris, kurios pasirinko savo motinystės pradą išreikšti augindamos vaikus. Kaip kinta moters motinystės išgyvenimai, kokie sunkumai gali kilti kiekviename motinystės tarpsnyje, o svarbiausia – kaip išgyventi motinystės išbandymus tada, kai, rodos, motinystė baigėsi – vaikai išėjo į platų pasaulį? Tačiau motinystė niekada nesibaigia. Ji tik turi skirtingas išraiškas. Mama – titulas visam gyvenimui.
Nuolatinis tapsmas mama
Tapsmas mama yra ne baigtinis, o tęstinis procesas. Moteris mama tampa ne vieną kartą. Pirmiausia ji tampa mama vaikeliui, augančiam joje. Po to ji tampa mama naujagimiui, po to kūdikėliui, besimokančiam vaikščioti mažyliui, darželinukui, pirmokui, paaugliui, iš namų išeinančiam jaunuoliui, į santuoką iškeliaujančiam, o tada savų vaikų susilaukusiam sūnui ar dukrai… Ir taip toliau… Nes būti mama kūdikiui ir būti mama mokyklinukui jau yra kas kita. Moteris, kaip tekanti upė, turi nuolat prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo aplinkybių, augančio vaiko ar kelių vaikų poreikių. Nė viena moteris negali suplanuoti, kokia ji bus mama vieno ar kito amžiaus savo vaikui, nes ji nežino. Ji gali turėti lūkesčių, kokia reikėtų būti, kaip turėtų elgtis, kaip norėtų jaustis motinystėje. Tačiau, kai tai realiai įvyksta ir vyksta, viskas gali stipriai skirtis nuo to, ko buvo tikėtasi. Motinystės kelias yra labai nelengvas, jis kupinas išbandymų, pokyčių, iššūkių išorėje ir savo viduje.
Išbandymai motinystės kelyje
Šalia daugybės išbandymų – nėštumų, gimdymų, bemiegių naktų, žindymo sunkumų, vaikų ligų, didžiulio nuovargio, laiko sau stokos, vaiko augimo krizių, charakterių šlifavimosi, auklėjimo iššūkių ir t.t. – egzistuoja ir pačios moters vidiniai psichologiniai ir dvasiniai iššūkiai, kuriuos ji turi įveikti savyje, norėdama judėti toliau, tobulėti, skleistis ir džiaugtis motinyste, kad ir kokiam motinystės etape ji būtų.
Kokia būsi mama, neįmanoma suplanuoti, moteris sužino, kokia ji yra mama tam tikro amžiaus vaikui tik tada, kai ja tampa, kai yra tame tapsme ir sudėtingiausia, kad “čia ir dabar” ji jau turi būti geriausia savo pačios versija. Ji neturi kada parepetuoti, pabandyti, ji JAU turi viską mokėti. Ir pasikliauti ji gali tik savo motiniška intuicija, nes ir vadovėlines žinias ar paskaitose išgirstus pamokymus ne taip lengva imti ir spontaniškai pritaikyti, kai tik to prireikia.
“Konfliktas”, kuris motinystėje lydi visą gyvenimą
Pirmiausia, moteris, tapusi motina, susiduria su viskuo, kas jos pasąmonėje yra likę iš jos pačios vaikystės ir tai stipriai įtakoja jos elgesį su savo vaikais. Net jei ji protu ir veiksmais labai stengiasi modeliuoti savo elgesį pagal išankstinę nuostatą, kaip norėtų elgtis, vis tiek dažnai paslysta – pasąmonė per kylančias emocijas, jausmus, mintis įtakoja jos veiksmus. Pavyzdžiui, moteriai, kuri pati vaikystėje patyrė mažai tėvų artumo, yra itin sunku būti artimame kontakte su savo kūdikiu, mažu vaiku. Tokios moterys linkusios žindymą nutraukti anksčiau, vaikelį migdyti atskirai, pradėti jį leisti į darželį kuo anksčiau.
Moters pasąmonėje likusios žaizdos iš jos pačios vaikystės labiausiai veikia, kol vaikelis mažas. Vėliau prasideda kiti sunkumai, kuriuos įtakoja pačios motinos asmenybės ypatumai, gyvenimo būdas, savirealizacijos galimybės, artimųjų rato palaikymas ir meilė. Kertinis momentas, apie kurį sukasi visos ką tik paminėtos aplinkybės, yra nuolatinis tęstinis uždavinys tėvams, ypač mamai, – mokytis paleisti.
Dažniausiai moteris, tapusi mama ir sūpuodama rankose vaikelį, jaučia save ir jį tarsi vientisą būtybę. Pasąmoningai moteriai jos vaikutis būna tarsi jos tęsinys, kone jos kūno dalis. Tačiau objektyviai taip nėra. Vaikelis yra atskira būtybė, su savo genetika, savo kūnu, savo charakteriu ir temperamentu, jo siela turi tik jam vienam žinomą planą šiam gyvenimui ir jo tikslą. Taigi, moteriai tampa didžiuliu uždaviniu pamažu įsisąmoninti, kad vaikelis yra atskiras ir turi teisę bei laisvę toks būti.
Šis atsiskyrimo “konfliktas” yra nuolatinis, kiekviename vaiko vystymosi tarpsnyje jo išraiškos keičiasi, bet esmė išlieka ta pati. Pagrindinė mamos, kuriai sunku paleisti vaikelį, kaip atskirą būtybę, šio sunkumo išraiška yra polinkis kontroliuoti, o ta kontrolė taip pat kiekviename vaikelio amžiaus tarpsnyje turi savas apraiškas. Nesakau, kad kontrolės neturi būti. Ji būtina, tačiau turi būti sveikos kontrolės ir pasitikėjimo proporcijos. Vaikui augant turėtų mažėti kontrolė ir didėti pasitikėjimas. Tai raktas į sveikų mamos ir vaiko santykių vystymąsi. Suaugus vaikui ateina laikas, kai turi likti tik pasitikėjimas – vaikas jau turi viską, ko jam reikia gyventi savo gyvenimą. Kada tas laikas? Bendros taisyklės nėra, kiekvienam savaip, priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, santykių ypatumų ir vaiko gebėjimų gyventi savarankiškai.
Didžiausias “paleidimo” išbandymas
Vienas iš sunkiausių krizinių momentų yra vaikų išėjimas iš namų, vadinamasis “tuščio lizdo” išbandymas. Kaip tai palies, priklauso nuo vaikų ir tėvų tarpusavio santykių ir gyvenimo aplinkybių. Šis išbandymas ypač sunkus motinoms, kurios gyvena išsiskyrusios, netekusios antrosios pusės. Paleisti vaiką yra sunkiau ir tada, kai vaikas išsikelia į kitą miestą, o dar labiau – į kitą šalį.
Itin sunkiai tai išgyvena moterys, kurios augindamos vaikus visiškai tapatinosi su mamos vaidmeniu ir savo gyvenimą su savo vaikų gyvenimais, kurios stokojo savirealizacijos savo darbe ir tiksluose, kurių santuokiniai lūkesčiai buvo neišpildyti ir jos jautėsi/jaučiasi nepakankamai saugios ir mylimos. Taip pat paleidimo procesą apsunkina aplinkybės, jei mama pati užaugo jausdamasi kažkuo netikusi ir giliai savyje kentėdama kaltės jausmą. Tokiu atveju net tokioje natūralioje gyvenimo situacijoje, kai vaikas išeina į savarankišką gyvenimą ir objektyviai viskas vyksta teisingai, mama jaučia kaltę, tarsi kažką netaip padariusi, lyg norinti sugrąžinti laiką atgal ir pasistengti labiau, lyg vis ieškanti to, kas negerai, taip projektuodama savo pasąmonines kaltes, kurios iš tiesų su realybe dažniausiai turi mažai ką bendro. Tokiu atveju būtų naudinga psichologo, psichoterapeuto pagalba, padėsianti išspręsti vaikystėje ar paauglystėje pasąmonėn įstrigusius vidinius konfliktus.
Kai vaikas išeina iš namų, jam pačiam tai yra didelis žingsnis į priekį jo, kaip asmenybės, vystymuisi. Tėvai turi palikti erdvės tam įvykti. Tačiau dažnai moterys, kurios save itin tapatina su mamos vaidmeniu, labai sunkiai išgyvena tokį savo vaikų atsiskyrimą. Jos jaučiasi kone išduotos, apleistos, paliktos, nebereikalingos. Kai vaikai išeina iš namų ir toliau gyvena savo gyvenimą, mamos jaučiasi tarsi iš jų pačių gyvenimas atimtas, joms tarsi nieko nebeliko.
Vienas svarbiausių moters poreikių yra saugumas. Ne tik fizinis, bet ir dvasinis, psichologinis. Taigi, didžiuliai sunkumai iškyla tuomet, kai moteris pajunta grėsmę likti apleista ir nereikalinga. Kaip gera būtų, kad išeinantys vaikai suvoktų (o juk yra jau tikrai suaugę suvokti), kad jų mamoms sunku, kad joms reikia gero žodžio, palaikymo, dėmesio. Reikėtų nešykštėti joms pasakoti, kaip sekasi, kuo išėjęs vaikas gyvena, ką planuoja, su kuo bendrauja. Tokiu atveju mamai bus kur kas lengviau išgedėti tą neišvengiamą atsiskyrimą ir sveikai paleisti vaiką į savarankišką gyvenimą.
Geriausia būtų, jei mama, paleidusi vaikus į pasaulį, staiga atsiradusį laisvą laiką išnaudotų kaip galimybę vėl atsigręžti į save, realizuoti tuos savo gebėjimus, kuriems anksčiau stokojo laiko, skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, kūrybai ir panašiai. Tai puikus laikas dideliam moters asmenybės patobulėjimui. Nesakau, kad tai lengva. Tai sunku, bet išnaudojus šį laiką asmenybės tobulėjimui, galima susikrauti didelius vidinius turtus tolesniam gyvenimui.
Būtina suprasti, įsisąmoninti ir priimti, kad šiuo pereinamuoju laikotarpiu savaip sunku visiems – ir išeinantiems vaikams, ir tėvams. Tai natūralu. Belieka rasti būdų, kaip sąmoningai tuos sunkumus suvokiant ir priimant su jais susijusias kylančias emocijas, padėti vieni kitiems kuo ramiau, pagarbiau ir draugiškiau šį laikotarpį praeiti. Nebūtina atšalti, drastiškai kirpti tėvus ir vaikus siejančią emocinę “virkštelę”, pakanka tik suvokti, kad viskas, kas vyksta, yra natūralu, normalu ir veda į tobulėjimą, vystymąsi, augimą. Tėvų ir suaugusių vaikų ryšys turi būti ne nutrauktas, ne atšaldytas, o tiesiog įgyti naują kokybę, tapti brandesnis, kai abi pusės gerbia ir priima vieni kitus kaip atskiras būtybes, bandydami įsiklausyti, suprasti ir palaikyti.
Kai atsiranda kitas “svarbiausias”
Daugumai mamų jos vaikas, nepaisant , kokio jis yra amžiaus, vis tiek yra “vaikas”, todėl didelį nesaugumą kelia bet kokie pokyčiai jo gyvenime, nuolat kyla klaustukų, ar viskas bus gerai, ar vaiko pasirinkimai yra geri? Taigi, nepaisant džiaugsmo, kad vaiko gyvenimas juda į priekį, pokyčiai kelia ir daug įtampos. Ir tai yra normalu.
Naujas išbandymas nutinka tada, kai vaikas susiranda antrąją pusę ir su ja susieja savo gyvenimą, kuria šeimą. Tėvai staiga pajunta, kad dabar jau jie nebėra vaikų gyvenimo centras, kad vaikai kuria savo naują pasaulį, apie kurį pirmiausia jiems viskas suksis. Jei iki tol jie giliai savyje turėjo žinojimą, kad esant sunkumams, krizėms ar dideliam džiaugsmui vaikas pirmiausia ateis pas juos, tai dabar šis žinojimas sumenko. Atsiradus antrajai pusei, kad ir kokia nuostabi ji būtų, mamos viduje vis tiek sukirba nerimas – ar vis dar būsiu svarbi? O ar galėtų būti kitaip? Juk mama yra tas žmogus, kuris iki šiol vaikui buvo pats artimiausias emociškai, o dabar staiga iškilo grėsmė, kad ji taps jam nebereikalinga, nes atsirado kita/kitas – galbūt geresnis? Nuraminti turėtų supratimas, kad antroji pusė niekada neatstos mamos, kaip mama niekada neatstos antrosios pusės – tai nelyginami vaidmenys. Ir viena, ir kita yra labai svarbu ir reikalinga, kad žmogus jaustųsi laimingas.
Ar esu gera močiutė?
Kai suaugęs vaikas sukuria šeima ir susilaukia vaikų jo mamai ateina naujas gražus etapas – tampama močiute. Buvimas močiute – lyg antra motinystė. Tačiau ir čia susiduriama su daugybe iššūkių ir emocijų.
Taip, kaip moteris, ką tik tapusi mama, mokosi ja būti savo naujagimiui, taip jaunos mamos mama mokosi būti mama savo dukrai, kuri ką tik pati tapo mama. Nė viena moteris nėra visagalė, tobuloji, neklystanti. Kiekviena iš mūsų mokomės nuolatos, mes esame lyg upė, kuri tekėdama apeina kelyje pasitaikančius akmenėlius, o jų yra apstu mūsų visų motinystės kelyje.
Kažkada internete skaičiau mažų vaikų mintis apie močiutes ir vieno iš jų buvo pasakyta – močiutė yra tas žmogus, kuris turi laiko kartu pažaisti.
Močiutė yra tobulesnė savęs, kaip mamos, versija su anūkais, nes ji tarsi iš naujo išgyvena motinystę, tik šįkart jau visa tai priima kitaip, nebekartoja praeity darytų klaidų, kurios ją apvogė. Mano mama visada apgailestaudavo, kad jai reikėjo tiek daug dirbti, todėl nebuvo kada su mumis, vaikais, pažaisti. Ir iš tikrųjų mums to trūko. Tačiau dabar ji yra pati geriausia žaidimų draugė mano vaikams ir aš esu dėl to labai laiminga. Mano vaikai turi ne tik nuostabią močiutę, bet ir pačią geriausią draugę.
Ribos
Vaikai nėra tėvų tęsinys. Yra riba, kuri skira tėvus nuo vaikų – tai atskiri kūnai, atskiros psichikos, atskiros savastys. Jei norime, kad mūsų suaugę vaikai vystytųsi ir tobulėtų, labai svarbu lesti jiems patirti gyvenimą su visomis jo spalvomis, neužbėgti už akių sunkumams, su kuriais gali susidurti suaugę vaikai, nesrėbti už juos jų pačių “prisivirtos košės” – tik taip suaugę vaikai taps vis atsakingesni, savarankiškesni asmenys, kas būtina, jei norime, kad jie patys sukurtų laimingas šeimas ir gyventi gražų laimingą santuokinį gyvenimą. Kad ir kaip suaugusio vaiko mamai skaudu būtų matyti, kad jos vaikui nesiseka ir jis kenčia, ji turi pasitikėti, kad vaikui pavyks tai išspręsti, ji turi visa kuo spinduliuoti tą pasitikėjimą gyvenimu ir vaiku – tada vaikas patikės ir pats savimi.
Jei norisi vaikams kažkuo padėti, sveikiausia būtų palaukti, kol jie patys tos pagalbos paprašys, nebrukti jos patiems – kai vaikas pats paprašo, tada ir dėkingumo daugiau parodo už gautą pagalbą, o tėvai juk nori to įvertinimo sulaukti, pajusti, kad jie vis dar svarbūs, vis dar gali prisidėti prie vaikų gerovės.
Labai sunku, jei mamos pradeda priekaištauti savo suaugusiems vaikams, kiek daug jos dėl jų padarė, o jie, beširdžiai, jomis nesirūpina, neskiria joms dėmesio – tai gali būti ženklas, kad pati motina vis dar jaučiasi nesaugi savo pačios gyvenime. Iš savo vaikų ji pradeda tikėtis, kad jie jai atstos… tėvus. Suaugę vaikai skolas grąžina augindami savo vaikus, o jų vaikai tai, ką gavo, atiduos saviems vaikams. Tai natūrali gyvenimo tąsa. Jei suaugęs žmogus jaučia, kad jo mama nelaiminga dėl jo, kad kaltina, tada jam gali pradėti vystytis neurozė, kurioje susipriešina poreikis gyventi savo gyvenimą ir poreikis padaryti, kad mama būtų laiminga. Iš tikrųjų moteris, išlydėjusi į gyvenimą suaugusius vaikus, turėtų jau būti suradusi ir kitų laimę bei saugumą teikiančių šaltinių.
Motinystė yra didžiulė gyvenimo dovana ir didžiulė atsakomybė – ne tik už vaikų, bet ir už savo pačios gerovę. Moteris, tinkamai įveikusi visas krizes, link senatvės patiria tikrąją laimę, vidinę ramybę ir santarvę tiek su suaugusiais vaikais, tiek su pačia savimi.
Publikuota žurnale “60+” (www.60plius.lt)