Žavi ponia
Turiu kaimynę – gretimo daugiabučio gyventoją, garbaus amžiaus moterį. Jos laikysena kelia pasigėrėjimą – tiesi kaip styga, ori, išraiškinga. Ji visada pasipuošusi ir pasidažiusi, nors galbūt eina tik į gretimą parduotuvę nusipirkti pieno. Atrodo, lyg praeityje būtų buvusi garsi operos solistė ar balerina. Spėju, kad nei viena, nei kita. Tiesiog ji yra iš tų žmonių, kuriems labai svarbu, kaip jie atrodo kitiems. Niekada nepamatysi jos paniurusios ar piktai bambančios. Ji visada atrodo pasitikinti savimi, gerai nusiteikusi, tačiau saugojanti atstumą – be reikalo nenusišypsos, neskubės kalbinti kitų. Visa savo oria povyza ši dama byloja, kad kiti jai nėra svarbūs ir reikalingi, ji – pati sau pakankama. Nežinau, ar ji turi vyrą, niekada su jokiu kitu žmogumi drauge jos nemačiau. Teko kartą stebėti, kaip ji šnektelėjo su senyvo amžiaus moterimis, sėdinčiomis kieme ant suolelio, apie šį bei tą, bet į išsamias apkalbas ar buitines šnektas nesileido. Dar nepasakiau svarbiausiojo dalyko – ši garbi ponia visada yra lydima lygiai tokios pat orios povyzos kalytės. Savo eisena, charakteriu, grožiu ir stotu jos abi – kaip du vandens lašai. Ištikimos draugės, bičiulės, suprantančios viena kitą be žodžių. Garbingoji ponia tik šiai vienintelei būtybei negaili šypenų ir širdies minkštumo…
Kai jos abi pasirodo mano akiratyje, nejučia gėriuosi. Gal užburia jų draugystė, o gal tarpusavyje suderintas grožis? Spėlioju apie kasdienybę jų namuose. Tikriausiai mylimoji kalytė miega ponios lovoje, užimdama tik jai vienai leistiną garbingą vietą? Nenustebčiau, jei šunytei leidžiama net valgyti iš tos pačios lėkštės. Ir visai nenustebčiau, kad ši garbingoji ponia yra daug atlaidesnė ir labiau mylinti šią kalytę, nei kadaise mylėjo savo pačios vaikus, nors bala žino, ar jų turėjo? Nesvarbu, kaip ten buvo, bet dabar gražu į jas žiūrėti.
Nuotr. aut. Greta Žilinskaitė
Prisirišimo džiaugsmas ir kaina
Kartą pagalvojau, koks būtų ponios gyvenimas, jei ne jos ištikimoji kalytė? Ar ponia lygiai taip pat oriai vaikščiotų? Ar ji lygiai taip pat turėtų ūpo pasipuošti kaskart eidama į parduotuvę? Ir, svarbiausia, ar jai pavyktų atrodyti tokiai savipakankamai, kuriai visai nereikia kitų žmonių draugystės ir palankumo? Čia pat susimąstau ir apie save: ar būčiau, kokia esu, jei ne artimi žmonės, kurie palaiko, rūpinasi, supranta, paguodžia, išklauso? Juk mes visi esame vieni kitų tęsinys ir tik vieni kitų dėka esame, kuo esame ir kokie esame. Galbūt garbingoji ponia turi tik šią kalytę, bet jųdviejų draugystė taip gražiai pripildo gyvenimą meilės, kad to pakanka jaustis gerai. Puiku! Svarbiausia – ryšys, kurį puoselėjame. Jei ryšyje su gyvūnėliu jaučiamės mylintys ir mylimi – visiškai pakanka, kad gyvenimas žydėtų.
Tarp žmogaus ir augintinio užsimezga ne tik meilės ryšys, bet ir stiprus prisirišimas. Jei šis augintinis yra šuniukas, susaisto dar ir labai glaudi bendra rutina, kurios ribos yra aiškiai apibrėžtos ir sunkiai keičiamos: kada keliamės, kada valgome, kada ir kiek kartų einame į lauką ir t.t. Kai šalia mūsų yra gyvūnas, mes mokomės kantrybės, gailestingumo, geranoriškumo, rūpinimosi kitais. Taip pat mokomės užjausti ir tinkamai išreikšti savo emocijas.
Žmonės, kurie labiausiai prisiriša prie savo augintinių – vaikai ir senjorai. Vaikai – nes jų instinktuose dar stipriai užkoduota prisirišti prie to, kas teikia saugumą, geras emocijas, kas dažnai būna šalia. Suaugusieji tokio stipraus prisirišimo gali išvengti dėl savo gyvenimo būdo, kuris yra labai intensyvus. O štai senjorų prisirišimas prie augintinio dažnu atveju gali būti netgi stipresnis nei vaiko. Vaikas turi ne tik augintinį, bet ir jį mylinčius bei juo besirūpinančius tėvus, galbūt brolius, seseris, tetas ar dėdes, draugus, auklėtojas ar mokytojus. Taigi, vaikus, kaip ir suaugusiuosius, supa nemažai žmonių. Senjorų gyvenimas neretai yra kitoks: vaikai užaugę ir išėję iš namų, kažkada buvę geri ir artimi draugai galbūt dėl savo pačių gyvenimo negandų yra atitolę, giminės – kituose miestuose, kaimynai – ne visada tokie geri ir malonūs, kokių norėtųsi. Taigi natūraliai išplaukia tikimybė labai prisirišti prie savo augintinio.
Viskas turi savo kainą
Vieniši žmonės dažniausiai savo augintiniui suteikia daug žmogiškų vaidmenų: tai ir vienintelis tikras bei suprantantis draugas, kuris niekada neišduos, vienintelis artimasis, su kuriuo dalijamasi savo išgyvenimais ir jausmais, nepakeičiamas guodėjas, kai užplūsta skausmas. Vienišiems žmonėms augintiniai padeda patirti daug teigiamų emocijų, todėl vienatvės pojūtis tampa nestiprus. Kai kurie vieniši žmonės, turėdami augintinių, yra ir nelinkę ieškoti ryšių su kitais žmonėmis, kaip mano minėtoji ponia.
Kiekvienas prisirišimas prie ko nors, ar tai būtų žmogus, ar gyvūnėlis, mėgstama veikla ar net mėgstamas maistas, turi savo kainą. Kol tai yra šalia ir pasiekiama – teikia malonumą, saugumą ir net laimę, bet kai dingsta – skausmą ir kančią. Galima tik numanyti, ką tenka išgyventi vyresniojo amžiaus žmogui, netekusiam savo brangaus augintinio, su kuriuo siejo tokie stiprūs ryšiai, kaip mano minėtos žaviosios kaimynės ir jos kalytės. Niekas niekada nepamatuos, kokio stiprumo buvo tas ryšys ir kokio stiprumo yra gedėjimo skausmas – tik netektį išgyvenantis žmogus gali įvertinti, koks artimas ir reikšmingas jam buvo tas, kurio jis neteko. Tyrimai parodė, kad mylimų gyvūnėlių gedima labai panašiai kaip žmogaus, galbūt tik šiek tiek trumpiau…
Kaip vyksta gedėjimas?
Pagrindinis jausmas, kuris lydi gedint savo brangaus augintinio – sielvartas. Sielvartas yra netekties sukelta kančia – natūrali ir normali emocinė reakcija į reikšmingą netektį. Kiekvienas iš mūsų sielvartaujame skirtingai. Sielvarto jausmas yra sukurtas pačios gamtos kaip tinkamas emocinis atsakas į netektį, padedantis užgydyti atsiradusią širdies žaizdą. Jei su savo sielvartu elgiamės pagarbiai ir tinkamai jį išjaučiame, ilgainiui pradedame atsigauti, pasijuntame vėl visavertiškai gyveną.
Netekęs augintinio, žmogus patiria emocinį šoką, iš pradžių nepatiki, kad tai įvyko, pasijunta sustingęs ir tuščias, praradęs savo paties gyvenimo kontrolę. Tai yra normali psichologinė gynyba, kuri mus apsaugo nuo per didelio emocinio skausmo. Po kelių dienų toje tuštumoje pradeda rastis gilus liūdesys, kuris gali būti lydimas gausybės ašarų, ir tai gali trukti kelias savaites. Dažnai šį liūdesį lydi baimė ir nerimas, sumažėja apetitas, atsiranda nemiga, gali lydėti ir sunkūs fiziniai pojūčiai: nemalonus maudulys širdies ar pilvo srityje, sunkumas kvėpuojant, gerklės spazmai, silpnumas. Kartais žmonės šių pojūčių išsigąsta, mano, kad niekaip neįveiks tų sunkių ir stiprių jausmų. Reikia tai priimti ramiai, su žinojimu, kad tai yra laikina ir tikrai praeis.
Nuotr. aut. Greta Žilinskaitė
Kai aprimsta pirmoji stiprių jausmų banga, kuri gali trukti 10-20 dienų, kyla nauji jausmai: pyktis, kaltė, ilgesys ir vienatvė. Šie jausmai ne tokie aštrūs, tačiau stabiliai lydintys žmogų jo kasdienybėje. Pamažu silpdami, jie gali lydėti net metus laiko ir tai yra normalu. Praėjus minėtam laikui ir šiems jausmams išblėsus (nors sielvarto jausmai gali lydėti ir ilgiau, užplūsti prisiminimų bangomis), ateina palengvėjimo ir išsilaisvinimo jausmas, noras žvelgti į priekį. Tai laikas, kada gali atsirasti sveikas noras įsigyti naują augintinį. Iki tol nerekomenduojama imti naujo gyvūnėlio, nes jis tik taptų priemone užpildyti atsiradusią tuštumą ir trukdytų sielvartą išgyventi psichologiškai sveikiausiu būdu. Kiekvienas gyvūnėlis nusipelno meilės, skirtos būtent jam, ir ryšio, kuris mezgamas būtent su juo. Niekas nenori būti kito pakaitalu, o ir gedinčiam žmogui toks santykis apkarstų, nes jis, sąmoningai ar pasąmoningai naujame augintinyje norėdamas matyti tą, kurio neteko, jaustų apmaudą, kad naujasis yra kitoks.
Visuomet, kai kažkas labai brangaus išnyksta, dingsta visiems laikams iš mūsų gyvenimo, patiriame daugybę nemalonių jausmų, kuriuos sunku priimti, labiau norėtųsi užsimiršti, neprisiminti, kas įvyko. Tačiau negalima pabėgti nuo realybės, todėl turėtume sutelkti savo pastangas sąmoningai išgyventi natūraliai užplūstančius jausmus. Sielvartą reikia kantriai išgyventi, tik tuomet galėsime grįžti į normalų gyvenimą po netekties.
Savipagalba
Vienišam žmogui susidoroti su sielvartu neretai yra labai sunku, todėl labai svarbu, kad būtų su kuo pasidalinti savo išgyvenimais, išsipasakoti su visomis detalėmis apie sukrėtusį įvykį, netektį. Taip išliejami vis dar susikaupiantys skausmo rezervuare jausmai, žmogus ilgainiau nusiramina.
Didelė klaida yra spausti save jaustis gerai, užsimiršti ir nekreipti dėmesio. Išgyvenant netektį anksčiau ar vėliau vis tiek reikės sielvartą išjausti. Todėl geriausia išsyk susitaikyti, kad kurį laiką jausitės sugniuždyti, liūdni, tušti, nieko nebenorintys, niekieno nesuprasti ar netgi niekieno nemylimi. Jausmų gali ateiti pačių įvairiausių, keisčiausių ir nepriimtiniausių. Leiskite jiems būti ir lyg upės srovei tekėti pro širdį. Kuo stipresnis prisirišimas buvo, tuo sraunesnė bus toji jausmų upė. Kaip jau minėjau, kiekvienas prisirišimas turi savo kainą. Nebijokite, upė jūsų neužtvindys ir jūs joje nenuskęsite. Mūsų psichika turi savisaugos mechanizmų ir niekada nepaleidžia skausmingų jausmų ar emocijų daugiau nei galime pakelti. (Išskyrus, suprantama, psichikos sutrikimų atvejus, tuomet reikia kreiptis specialisto pagalbos. Tačiau šiame straipsnyje mes kalbame apie natūralius netekties sukeliamus jausmus ir jų išgyvenimą.)
Mūsų visuomenėje yra nusistovėjusi nuostata, kad neigiamus išgyvenimus turime pasilaikyti sau – „neapkrauti kitų“. Tačiau tai ir kuria susvetimėjimą, iškreiptus ryšius ir tarpusavio šaltį. Tikrasis artumas kuriamas ir pasiekiamas tada, kai dalinamės ir teigiamais, ir neigiamais jausmais, nes tada ir mes jaučiamės tikri ir kiti mato mus tikrus, be kaukių. Todėl turėkime drąsos išgyvendami netektį pasidalinti savo mintimis ir jausmais su draugais, artimaisiais: labai svarbu kalbėti, pasipasakoti, ką jaučiame dabar, ką jautėme, kai praradome mylimą augintinį. Galbūt mūsų atvirumas padės ir kitam atsiverti apie jo netekčių patirtis ir tokiu būdu dar labiau suartėsim, sustiprinsim draugystę su kitu žmogumi. Tiesa, kartais gali kilti jausmas, jog kiti mūsų nesupranta, tačiau neturėtume dėl to pykti, o tik kantriai aiškinti toliau, kaip jaučiamės ir kokio palaikymo bei paguodos mums iš kitų reikia. Jei aplinkui nėra žmonių, kuriems galėtumėte saugiai pasipasakoti, rašykite dienoraštį. Tai puiki galimybė išlieti savo giliausius jausmus, o tuo pačiu ir įamžinti savo išgyvenamą sielvartą dėl prarastos mylėtos būtybės.
Išgyvenant sielvartą, labai svarbu susikurti tam tikrus ritualus, kurie padės mums susitaikyti su netektimi. Tai gali būti atsisveikinimo laiškas, uždegta žvakutė, augintinio nuotraukos įrėminimas ir kiti mieli dalykai, kurie mums leis išoriniu veiksmu išreikšti savo vidines būsenas.
Kai gedėjimas užsitęsia ilgiau nei vienerius ar kelerius metus, sielvartas nesilpsta, nepraeina ir tokiu pat stiprumu kartojasi vėl vėl, kai gedėjimą ima lydėti sveikatos sutrikimai, tuomet yra būtina kreiptis specialistų pagalbos.
Svarbiausia yra nepamiršti, kad viskas gyvenime yra laikina, tačiau pats gyvenimas – amžinas.
Publikuota žurnale “60+” 2019 Gegužė (www.60plius.lt)