Žengiant į Naujus metus

ŠVENTĖMS ARTĖJANT…

Artėja šventės… It kokiu šeštuoju jausmu jaučiame bepradedantį skleistis jaukumo žiedą. Norisi stabtelėti, palūkėti, pasimėgauti, susitelkti. Nenorime, kad šventės būtų, kaip dažnai mėgstame sakyti, ,,šventinis maratonas”, lydimas minčių: prabėgau tam tikrą atstumą, o kokius vaizdus mačiau jau ir nepamenu, net nespėjau įsidėmėti. Palinkėjimą derėtų rašyti pabaigoje, tačiau šįkart noriu juo pradėti: te kiekvienas iš mūsų prisimins šilčiausias švenčių akimirkas, tegu būsime spėję tikrai pamatyti ir išgirsti artimuosius, draugus, o kartu – ir pačius save. 

NAUJA PRADŽIA

Kai buvau dar vaikas, vėliau paauglė, Naujieji metai man atrodė lyg ta tikriausioji riba,nuo kurios pagaliau sulauksiu naujos pradžios. Sakydavau sau: ,,Viskas, nuo šiol būsiu kitokia, elgsiuosi kitaip, gyvensiu kitaip ir tapsiu laimingesnė. Taip. Tikrai. Taip bus!” Tikiu, kad tokiais momentais, kaip ir man dabar, norisi nusišypsoti. Tų ,,naujų pradžių” patiriame kiekvienas ir labai daug. Linksma prisiminti, atrodo naivu ir vaikiška. Bet vis dėlto apie tą Naujų metų proga inicijuotą Naują Pradžią noriu pakalbėti. Argi ne šaunu, kad kalendorius mums suteikia puikią galimybę nubrėžti ribą, už kurios kažkas keisis ir bus geriau? Gal pasinaudokime ja? O kas tas ,,kitaip” tikriausiai kiekvienas turime savo atsakymą, bet visi jie susiję su vienu troškimu – norime laimingiau, sėkmingiau, džiaugsmingiau gyventi.

TURIU PALEISTI

Šiandien apie paleidimą kalbame ne veltui. Iš esmės negebėjimas paleisti yra viena iš pagrindinių priežasčių, jog ta taip laukiama Nauja Pradžia neįvyksta. Ką reikėtų paleisti? Galbūt paleisti norą, kad vėl būtų taip, kaip buvo kažkada, paleisti širdgėlą, kad neįvyko taip, kaip norėjome, paleisti nuoskaudą, kad kažkas mūsų nemylėjo, kaip mums reikėjo,paleisti įpročius, kurie mums ,,pakiša koją” tobulėjimo kelyje… Tų ,,paleisti” gali būti tiek daug! Kiekvienas geriausiai žinome, kas būtent mus stipriausiai laiko susietus su praeitimi. Ir net kvailam aišku – pasiliksiu praeityje, vadinasi, tuo metu negalėsiu gyventi ,,čia ir dabar”, kuomet nieko nesukursiu iš savo gyvenimo. O tada viskam belieka tekėti inertiškai. Inercija nieko nauja neduoda, vadinasi, ir taip laukta Nauja Pradžia neįvyksta…

PALEISTI – ATLEISTI

Paleidimas dažniausiai siejasi su atleidimu. Ne veltui ir šių žodžių šaknys vienodos. Kas vyksta, kai atleidžiame? Kažką atpalaiduojame savyje, santykyje su kitu, santykyje su praeitimi. Kai atleidžiame, tarsi susitaikome su tuo, kas įvyko ir paliekame taip, kaip įvyko, bet tai nebeturi įtakos mūsų dabarčiai. Atleisti galima ne tik žmogui, atleisti galima savo likimui, sau pačiam, tai nelemtai dienai, kuri pakeitė mūsų gyvenimą nenorima linkme, tikintys žmonės atleidžia Dievui…

Neabejoju, jog šį žurnalą daugiausia skaito vaikus auginantys suaugusieji. Štai vaikai – puikus pavyzdys, kaip galima lengvai ir greitai atleisti.Ar pastebite, kaip greitai jie atleidžia vieni kitiems ir vėl žaidžia kartu? Ir elgiasi iš tiesų labai sumaniai – juk kam švaistyti laiką išgyvenant neigiamas emocijas ir neveikiant nieko įdomaus, jei geriau galima žaisti kartu ir patirtį džiaugsmą? Atleisti – tai tolygu sugebėti priimti netobulumą savyje, kitame, pasaulyje, aplinkybėse, o vaikai geriausiai moka džiaugtis esama akimirka, tad jiems dar nerūpi tobulumas, jie to nesiekia. Matyt, todėl ir yra laimingesni už mus, suaugusius.

KAIP PALEISTI?

Visi norėtume, kad ta Nauja Pradžia įvyktų staiga, lyg koks nušvitimas, ir viskas pasikeistų, tiesiog atsidurtume naujoje erdvėje, naujame gyvenime. Kaip miela ir paprasta… Nušvitimų būna, ga visą gyvenimą, bet taip ir nesulaukti. Tad didesnė tikimybė sulaukti Naujos Pradžios, jei mes kažką dėl to padarysime, patys ją pasistengsime inicijuoti. Būdų yra daug ir įvairių. Vienas iš jų gali būti atleidus širdyje,atleisti savo skriaudėjui ir veiksmu. Tai lyg savotiškas ritualas. Mes galime sugalvoti atlikti veiksmą, kuris padėtų nubrėžti ribą. Jeigu mūsų skriaudėjas – žmogus, tada galima tiesiogiai su juo susisiekti, nors ir tai nebūtina. Galima jį tiesiog apkabinti mintyse arba,paėmus jo nuotrauką, nuoširdžiai išsakyti jo atžvilgiu pakitusius savo jausmus. Svarbiausia yra tai, kas vyksta mūsų viduje, ir ar įvyksta tas ,,cinkt”, kurio metu kažkastarsi ima ir atsipalaiduoja. 

Beje, įdomu pastebėti, jog remiantis įvairiais psichologiniais tyrimais, moterys yra linkusios ilgiau ,,užsibūti” praeityje, jos analizuoja, vėl ir vėl narsto po kaulelį, kas ir kaip nutiko. Psichologai teigia, jog tai viena iš priežasčių, kodėl moterys dažniau nei vyrai serga depresija. Šiuo atveju puikiai tinka posakis ,,Vyrai atleidžia ir pamiršta, o moterys atleidžia, bet prisimena”.

PALEISTI – TAI NELYGU NUSLOPINTI

Kas įvyksta, jei paleisti vis dėlto nepavyksta, o mes įsivaizduojame, kad tai įvyko? Žmogaus asmenybė yra sudėtinga sistema, kartais nustebinanti netikėtais pokštais – savijautomis, kurios, atsižvelgiant į dabarties aplinkybes, atrodo, yra visai neadekvačios. Kodėl? Mes net nenumanome, kokią galingą saugyklą savo viduje turime. Iš jos neišeina niekas, ką esame sukaupę, keliaudami gyvenimo keliu – joks prisiminimas, jokia kilusi, bet nuslopinta, emocija. Tačiau nu ir taip, kad mūsų gyvenimo aplinkybėms susiklosčius palankiausiu būdu kartais netikėtai pasijuntame nelaimingi. Štai, rodos, ta Naujoji Pradžia įvyko, viskas pradėjo klostytis palankiau, o gerai nesijaučiame. Paslaptis štai kokia: kai pagaliau susitvarkome gyvenimą taip, kad galime nusiraminti, atsiranda tinkamos aplinkybės pasirodyti tam, kas ilgą laiką buvo slopinta. Nes pasąmonė supranta taip: dabar išgyventi neigiamas emocijas jau yra saugu. Taigi jei paleisti mums iš tiesų buvo nepavykę, tada vėliau visai ne laiku ima kilti liūdesys, nuoskauda, apmaudas dėl neišsipildžiusių lūkesčių praeityje ir pan. Tuomet lydi keistiapmąstymai: „Kaip galiu leisti sau atsipalaiduoti ir džiaugtis dabartimi, jei ne viskas išspręsta praeityje?“. Tai – nelogiška: koks skirtumas, kas buvo praeityje, juk jos jau nebėra, tačiau pasąmonei ir iš jos kylantiems impulsams sunku nurodinėti. Tada pravartuprisiminti, kad vis dėlto turime atlikti tą sunkią užduotį – paleisti praeitį. Nesvarbu, ar ji buvo skaudi, ar džiugi, vis tiek nereikia ja gyventi, nes tai trukdo GYVENTI – gyventi TĄ gyvenimą, kuris Tau skirtas dabar. 

PALAIMINIMAS PASIRYŽUSIEMS

Šv. Kalėdų laikas yra puikus metas atleisti, o tada, lyg nusiprausus, lyg atgimus, žengti į Naujus metus – Naują Pradžią. Jau turime visą veiksmų seką. Mes norime pokyčių savo gyvenime ir štai puiki proga – kalendorius mums dovanoja Naujus Metus, puikią galimybę nubrėžti ribą. Kitas žingsniukas – įsivardiname kokių pokyčių norime ir kas iš praeities neleidžia mums judėti pirmyn ir tuos pokyčius įgyvendinti. Atleidžiame tam savo viduje – atliekame ritualą, kuris mums padėtų dar stipriau išjausti atleidimą ir paleidimą. Jeigu reikia, tą patį ritualą kartojame tol, kol širdyje tikrai pajusime paleidimą. O dabar pirmyn – pasitinkame ilgai lauktąją Naują Pradžią.

Viskas atrodo gana paprasta? Linkiu, kad taip paprasta ir būtų. Gražios, Jaukios ir Mylinčios mums visiems šios Naujos Pradžios!

Psichologė Karolina Taranauskienė