Ar įmanoma laimė, kaip nuolatinis žmogaus vidinio gyvenimo fonas? O gal tai tik džiugesio ir harmonijos akimirkos, kurių suma tampa laimės visuma ir todėl žmogus gali sakyti, kad yra laimingas? Apibrėžti sąvokas galime arba remdamiesi tuo, ką apie tai sužinome iš įvairių teorijų, arba tuo, ką patiriame savo gyvenimu. Man visada tikriau yra tai, kas išgyventa, nes tai jau tapę mano dalimi. Individualiai išgyvenamas jausmas mumyse įgauna gyvybę, todėl nėra visiškai toks, kaip jį apibrėžia teorijos ar sąvokų žodynai. Noriu pasidalinti, kas laimė yra man.
Kada sakau – esu laiminga? Kai aplanko džiaugsmas, kad gyvenu, ir apima pasitenkinimas matant savo gyvenimo prasmę. Taip laimę apibūdinu bendriausia prasme, nors pasitaiko akimirkų, kai nesinori ryte keltis, kai vargina kasdienybės rutina ir apima emocinis bukumas. Bet ir tada, kai sunku, įžvelgdama tame prasmę, galiu teigti, kad esu laiminga. Tiesa, malonumo ar džiaugsmo tuomet nejaučiu, bet „maitinu“ savo sielą prasmės suvokimu. Prasmingumą išgyvenu ir tada, kai galiu save realizuoti ir matau tos savirealizacijos rezultatus, pavyzdžiui, matau kitame žmoguje pozityvų pokytį, kuris susiformavo mūsų bendravimo metu. Juk daugelis esame patyrę šviesų džiaugsmą, kai praleidę valandėlę prie arbatos kartu su draugu ar kitu artimu žmogumi, kurį tą dieną kankina liūdesys, abejonės ar beprasmybė, pastebime, kaip pakinta jo žvilgsnis ir nušvinta kad ir trumpa, bet natūrali, šypsena veide. Tada suprantame – vadinasi galiu kažką pakeisti, mano buvimas gali turėti prasmę!
Laimė man nėra nesibaigianti malonumų virtinė. Bet kokia vartotojiška elgsena veda į degradaciją, todėl laimės neįžvelgiu galimybėse ištisai mėgautis malonumais. Labiausiai todėl, kad tai nebesukelia laimės. Laimė ateina tada, kai saikingumas paaštrina mūsų pojūčius tiek, kad sugebame pajusti džiaugsmą iš to, kas esant nuolatiniam vartojimui mūsų nebedžiugintų. Tai tinka kalbant apie bet ką – maistą, miegą, bendravimą, darbą ar poilsį. Pažiūrėkime – valgome pirmus torto kąsnelius – „mmm, kaip skanu“, o dvidešimtasis kąsniukas jau šleikštulį kelia. Taip pat su bendravimu – viena diena, antra, o trečiąją net artimiausias bei širdžiai mieliausias žmogus jau erzina. Kodėl? Nes persisotiname džiaugsmu ir jo nebesugebėdami patirti pajuntame nusivylimą pačiu savimi. Siekiame vis didesnio malonumo, o nesuprantame, kad einame priešinga kryptimi. Kuo daugiau malonumo ieškome, tuo labiau save atitoliname nuo sugebėjimo jį patirti. Juk alkanam prėska košė yra skanesnė, nei persisotinusiam torto gabaliukas.
Kartą konsultacijos metu klientė spindinčiomis akimis papasakojo, kad jai įsimintiniausia akimirka buvo tada, kai ji, nemačiusi savo šeimos pusmetį, sugrižo namo ir vėl galėjo būti drauge su mylimiausiais žmonėmis. Susižavėjusi klausiausi ir pagalvojau – o jei ši mergina nebūtų niekada palikusi namų ilgesniam laikui, ar ji būtų supratusi ir pažinusi, kokia iš tiesų laimė turėti artimuosius šalia? Mergina tarsi perskaitė mano mintis ir pridūrė: „Tą vakarą supratau, kad būtent ši akimirka man buvo didžiausias atpildas už tas sunkias ir varginančias darbo ir vienatvės dienas, kurias teko patirti. Iki tol aš niekada nemaniau, kad buvimas su artimaisiais gali suteikti tiek laimės. Jie visada būdavo šalia ir tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Dabar man tai nebėra savaime suprantama – tik pažinusi vienatvę, aš pažinau buvimo kartu džiaugsmą“.
Laimė – sugebėjimas kritimais ir pakilimais išlaikyti pusiausvyrą, kai saikingumo dėka įgyjame aštrų gyvenimo skonio pojūtį. Taigi, man laimę teikia šios pusiausvyros sukuriamas harmoningumo jausmas ir savo egzistavimo prasmingumo išgyvenimas. Jau Demokritas (460-371pr.m.e.), vienas antikinės atomistikos teorijos kūrėjų, tvirtino, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra gera, rami sielos būsena, kuri priklauso nuo saikingo malonumų siekimo ir harmoningo gyvenimo.
Prasmės komponentas laimėje yra pastovesnis, apimantis žmogaus gyvenimo procesą, ir tai gali sužadinti laimingumo emocijas net esant niūriai dabarčiai. O harmoningumas sukelia teigiamus jausmus labiau „čia ir dabar“ ir apibrėžiamas kaip situacinis išgyvenimas. Situacinė emocinė laimė ir prasmės išgyvenimo laimė, sudėtos kartu, sukuria stabilų laimingumo jausmą. Taigi, man laimė yra harmonija ir prasmė.
Kūryba ir darbas su žmonėmis man padeda suprasti, jog gyvenimas yra prasmingas ir mintys apie tai kiekvieną kartą padeda įveikti sunkumus, judėti į priekį, suteikia pasitenkinimą gyvenimu. O juk būna, kad ta kūryba kyla ne iš malonumo, o iš įvairių skaudžių ir prieštaringų jausmų. O štai buvimas šalia žmogaus, kurio gyvenimo aplinkybės jį spaudžia taip, kad ir pats imi tikėti, jog nėra šiam pasaulyje laimės – taip pat ne pats maloniausias patyrimas. Bet visa tai prasminga ir todėl tampa nesvarbu, ar tai bus subjektyviai malonu. Tačiau kurgi gyvenimo džiaugsmai – paklausite manęs? Nesunku juos rasti kasdienybėje, jeigu niekuo nepersisotini. Argi ne smagu visą dieną prasėdėjus darbe, vakare išeiti į gryną orą ir valandę pasivaikščioti? Mes pamirštame, kad mūsų kūnas nori judėti ir kad judėjimas nėra tik priemonė sveikatai palaikyti ar kalorijoms deginti. Tai ir didžiulis malonumas. Argi ne malonu ragauti ką tik paruoštą vakarienę, kada grįžti namo neturėjęs burnoj nė kąsnelio visą dieną? Ir kaip gera neskubant pasimėgauti jausmu, kai po truputį didžiulis alkis malšta. Svarbiausia stabtelėti, įsiklausyti į save ir paklausti – ar aš pavargau, ar noriu miego, o gal noriu pokalbio arba pabūti vienas ir pamąstyti? Sąmoningai supratus savo poreikius, galima suprasti, ko reikia gyvenimo harmonijai palaikyti.
Nepamirštu ir trečiojo visaapimančio išgyvenimo, kuris savo stiprumu viršija pirmuosius du laimingumo jausmus, tačiau šis toks trumputis, kad nespėju jo suvokti ir perprasti, nespėju jo išmokti, kad savo valios pastangomis galėčiau kada panorėjusi susigrąžinti. Laimės viršūne vadinu dvasinio pakilimo išgyvenimus, kuriuos poetas Vytautas Mačernis pavadino aukštosiomis akimirkomis: „Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje“. Tai jausmas, kad susilieju su pilnatvės, džiaugsmo, meilės banga, staiga pajuntu, kad esu laiminga, mylima ir ne viena, kyla didžiulis noras šiuo džiaugsmu su kuo nors pasidalinti, tarsi jo pasilaikymas tik sau būtų egoistiškas veiksmas. Gal ir gerai, kad jis toks trumpas ir nenuspėjamas, kad jis nepavaldus mano valiai. Taip gyventi įdomiau, taip gyvendama visada su nuostaba laukiu siurprizo ir nepaliauju jo ieškoti.