Aš buvau anūkė, esu dukra, esu žmona, esu mama. Tad savo gyvenimu prie “buvimo tėvu” temos, rodos, esu nemaža prisilietusi. A, gi dar ir psichologė! Tad dažnas žmogus pamanytų, jog turėčiau apie buvimą tėčiu žinoti ir suprasti net daugiau nei patys tėčiai. Nepaisant visko, jaučiuosi kukli šioje temoje, kadangi tėvu niekada nebuvau ir nebūsiu, tačiau tiek, kiek leidžia mano supratimas ir pajautimas, pabandysiu šia tema pakalbėti.
SAUGUMO SKYDAS
Mes, suaugusieji, visi kažkada buvome vaikai, o širdyje vaikais norime ir turime išlikti visą gyvenimą. Taigi, tikriausiai niekas nepaprieštarautų, jog turėti tėtį – tai lyg turėti saugumo skydą, kuriuo gali apsiginti nuo pasaulio keliamos grėsmės. Mes visi turime tėtį. Vieniems tėtis yra tas, kuris kartu su mama sukūrė mūsų gyvybę, kitiems tėtis – žmogus, kuris užaugino, kitiems tėtis yra asmuo, kuris veda per gyvenimą lyg mokytojas, padėdamas suprasti ir įveikti įvairius gyvenimo iššūkius, dar kitiems tėtis yra ta Aukščiausioji galia, kuria vadiname Dievu. Tėtis yra Tas, kuris stovi virs mūsų ir mus globoja. Kai kuriose psichologinėse asmenybes teorijose “tėčiu” netgi vadinama ta mūsų asmenybės dalis, kuri atsakinga už moralės laikymąsi, gyvenimo tikslų kūrimą, sprendimų priėmimą ir valios veiksmuose pasireiškimą. Šiandien pakalbėkime apie mūsų “žemiškuosius tėčius”, tuos kurie mus augino ir tuos, kurie augina mūsų vaikus. Pasvarstysime, kaip ir kada tampama tėčiu, ką reiškia būti tėčiu, kokia tai atsakomybe ir ko reikia, kad tėtis būtų laimingas tėtis.
TAPSMAS TĖVU: DŽIAUGSMAS IR ATSAKOMYBĖ
Vienas iš didžiausių vyro asmenybės virsmų gyvenime yra tapsmas tėvu, kai asmuo savus poreikius susiaurina iki minimumo, o gyvenimą dėl kitų ima plėsti tiek, kiek plati yra jo širdis. Dažniausiai vyras sveikinamas tapus tėvu tada, kai gimsta vaikutis, tačiau atidžiau panagrinėjus tapsmo tėvu psichologinius niuansus, pastebėtume, jog buvimo tėvu atsakomybės džiaugsmas ir našta prasideda kur kas anksčiau nei gimsta vaikutis.
Ar žinojote, jog jau vos pradėta gyvybė yra įtakojama tėčio buvimo kartu. Tyrimais įrodyta: jei moteris nėštumo metu nesijaučia mylima, jos rizika pagimdyti nesveiką vaikelį padidėja daugiau nei tris kartus. Vaikas su tėvu yra susijęs per mamą, tačiau egzistuoja ir tiesioginis jų ryšys. JAV medikai savo eksperimentuose pastebėjo, jog nėštumo metu kinta ne tik moters, bet ir vyro, vaikelio biologinio tėčio, hormonų balansas. Pastebėta, kad sumažėja vyriško hormono testosterono kiekis. Tai reiškia, kad vyras tampa moteriškesnis – labiau globojantis ir pasiaukojantis. Taip pačios gamtos užkoduota, nes tėvas nėštumo metu visų pirma turi atlikti apsauginį vaidmenį – jis saugo motiną, o ši, pati jausdamasi saugi, suteikia saugumo jausmą vaikeliui. Jei nutinka taip, jog pradėtoji gyvybė netenka tėvo arba jei tėvas yra nerūpestingas ir gyvybei globoti skirtą energiją nukreipia kur nors kitur, tokiu atveju tiek besilaukianti moteris, tiek vaikutis patiria intuityvų, pasąmoninį nerimą ir nesaugumą, kuris vėliau pamažu perauga ir į aiškiai išreikštas psichologines problemas. Taigi nėštumas vyrą ir vyras nėštumą įtakoja kur kas labiau, nei galime įsivaizduoti ar dažniausiai manome. Tėvo vaidmuo nėštumo metu yra toks svarbus, jog kai kurie specialistai vartoja sąvoką “besilaukianti pora”. Senųjų kultūrų šeimose, pvz., Kinijoje, tėčio pareiga dar nėštumo metu būdavo vaikeliui pasakoti apie šeimą, į kurią šis ateis. Beje, įdomu pastebėti, jog dažnai vaikeliui pradėjus bręsti mamytes pilvelyje, jo tėčiui ima sektis darbe, padidėja kūrybiškumas, padaugėja energijos. Taigi ne tik tėtis turi poveikį vaikučiui, bet ir šis apdovanoja tėtį.
Žvelgiant dar giliau netgi drįsčiau teigti, jog vyras, kaip tėtis, psichologiškai pradeda bręsti nuo to momento, kai ryžtasi gyvenime būti tėvu, kai pabunda noras susilaukti palikuonių ir juos auginti. Su šiuo pasiryžimu jis įsisąmonina, jog turi daryti viską, ką gali, kad būtų geras tėvas. Kas telpa į tą „viską, ką gali”? Viskas, kas susiję su tuo, jog vyras būtų fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai švarus ir pajėgus tiek pradėti, tiek auginti vaikutį. Tai nelengva, tenka daug ko atsisakyti, daug keisti ir keistis, mokytis… Bet į žmogų žvelgiant kaip į tobulėti pašauktą būtybę, matome, kad pasirinkimas būti tėvu to žmogiškojo tobulėjimo suteiks kur kas daugiau nei bet kokie žygdarbiai siekiant karjeros. Šioje vietoje tiktų prisiminti posakį, jog vyras tikru vyru tampa tada, kai tampa tėvu. Tėvystėje gali atsiskleisti geriausios vyriškos savybės. Bet nepamirškime, jog tam reikia meilės, pagarbos, palaikymo ir pritarimo. Mylimi ir gerbiami tėčiai tampa mūrais, už kurių gali glaustis šeima, jausdamasi saugi ir laiminga.
TĖČIO LŪKESČIŲ IR LŪKESČIŲ TĖČIUI IŠSIPILDYMAS
Vyras pasiryžta tapti tėvu, nori užauginti vaikus, ginti šeimą ir ja rūpintis. Jis svajoja, kaip visa tai darys ir visu pajėgumu kimbasi į naują gyvenimą. Kas jo laukia? Ar būti tėvu yra lengva? Lengva nėra. Ar tai yra sunkiau nei būti mama? Tai yra nesulyginama, nes buvimas tėvu ir buvimas mama atsiremia į visai kitokias pareigas šeimoje. Tačiau, jei kiekvienas atlieka tai, kam yra pašauktas pagal savo prigimtį, yra lengviau nei tuomet, kai moteriai tenka prisiimti tėvo pareigas, o vyrui – motinos. Niekas nepaprieštaraus, jog moterų ir vyrų fiziologija yra kitokia ir smegenys veikia kitaip. Išmintingoji gamta ne veltui taip sutvėrė žmones. Tad jei mes atliekame tai, kam gamta davė gebėjimų, o kam gebėjimų nedavė, paliekame antrajai pusei, kuri tuos gebėjimus iš motulės Gamtos gavo, viskas turėtų sektis gerai. Taigi vyras, kaip tėvas, šeimoje jaučiasi gerai, kai jam paliekamos vyriškos/tėviškos pareigos, ir kai iš jo nereikalaujama atlikti moteriškų/motiniškų pareigų. Aš nekalbu apie tuos atvejus kai šeimoje vieno iš tėvų nėra ir tik mamai, ar tik tėčiui tenka daryti viską – tokiu atveju žmogui yra tikrai labai nelengva.
Tėvui tenka gana sunki atsakomybė – būti autoritetu, nes tik tokiu atveju vaikai leisis auklėjami, gyvens pagarboje ir meilėje su savo tėvais. Gyvenime mes susiduriame su daugeliu autoritetų, bet pirmasis, kurio nesirenkame, o priimame intuityviai, yra tėtis. Išlikti autoritetu visą gyvenimą nėra taip paprasta, nes net ir tėčiai, kurie vaikystėje mums atrodo nepalaužiami galiūnai ir kuriems niekas nebaisu, yra žmonės su savo privalumais ir trūkumais, su silpnybėmis, su “vyriškąja” logika, kuri kartais šeimos moteriškajai pusei atrodo grubi, nesubtili, tiesmuka… Yra savybių, kurias turi vyrai, tokių priešingų moteriškosioms, jog vyrai kartais ima atrodyti netgi visai netinką šeimos gyvenimui. Bet tai klaidingas matymas. Iš tiesų tik šių savybių dėka vyrai gali sukurti šeimai tą saugumo skydą, apie kurį jau kalbėjome, žinoma, jei tik tos savybės yra panaudojamos tinkamai. Tam, kad vaikai gerbtų tėvą, jį visų pirma turi gerbti tų vaikų mama. Įdomu pastebėti, jog vaikų pagarba mamai taip pat priklauso nuo to, kiek mama gerbia tėvą, nors žinoma, tai nėra taisyklė, nes gyvenime būna visko, tačiau šįkart kalbame ne apie grubius kraštutinumus.