Buvau paklausta, kaip išreikščiau savo gyvenimo prasmę vienu žodžiu. Atsakymas atėjo greitai – mylėti. Tačiau, nėra tokio veiksmo „mylėti“, yra daugybė veiksmų, kurie gali reikšti meilę. Tad stabtelėjau ir susimąsčiau, kas man yra meilė? Ką aš myliu ir kaip aš myliu?
Meilė – tai visų pirma yra nuolatinė siekiamybė, kaip ir tobulybė. Tikras meilės jausmas yra tobuliausias jausmas, kokį gali jausti žmogus, nes šis jausmas yra kuriantis – jis pozityvia linkme keičia ne tik mylinčią asmenybę, bet ir mylimąjį. Tai niekada nėra destrukcija, o jei galima įžvelgti destrukciją, vadinasi tai jau ne meilė.
Lepinimas, skatinantis asmenybės degradaciją, nėra meilė, tai labiau lengviausias „meilės“ išraiškos pakaitalas, nes lepinimas remiasi kito gyvenimo lengvinimu,kažką darant už jį, ar pervertinant jį ir taip jam nepaliekant erdvės tobulėti. Lepinti lengva, nes tai veiksmas, nereikalaujantis dėmesio ir aktyvaus noro individualiai reaguoti į asmenį. Lengviausia imituoti meilę, pasiremiant lepinimo šablonu. Mes sakome, kad mylime, bet patingime susimąstyti, kas iš tiesų yra teigiama kitam asmeniui. Ar tai, kad kažką darome už jį yra meilė?
Meilė – tai noras, kad kitas taptų kuo labiau laimingas. Žmogus, kuris nėra išmokęs būti savarankiškas, negalės būti laimingas, kadangi turės priklausomybę nuo kitų – kaskart likęs vienas jis pasijus nelaimingas. O meilė – tai autentištkas santykis su kitu, siekiant daryti viską, kad kitas taptų individualus, savarankiškas, visapusis, pozityvus, save realizuojantis asmuo. Meilė, kuri kitą padaro ptiklausomu nuo mūsų ir dėl to jis yra su mumis, nėra meilė. Tai tik prisirišimas, kito pririšimas prie savęs. Ir niekas tokiame santykyje nėra tikrai laimingas.
Tikra meilė yra ta, kuri nesikerta su laisve. Mylėti – išsaugojant kitam teisę rinktis. Meilė ima kelti skausmą, tada, kai ji tampa egoistiška, savininkiška. Visa tai gal yra utopija, tačiau niekas mums nedraudžia šios utopijos siekti ir tobulėti. Tobulumas – taip pat utopija, tačiau jo siekimo mes neatsisakome. Mūsų vidinė aksioma turi būti ne „Tu man be galo reikalingas, todėl aš Tave myliu“, o „Aš taip noriu, kad būtum laimingas, kad galiu teigti, jog Tave myliu“.
Mylėti Dievą – palaikyti santykį su Dievu, stengtis gyventi pagal pagrindinius teisingumo principus, neapleisti savo dvasingosios pusės, stengtis išreikšti meilę ir dėkingumą Dievui, siekiant gerovės kitiems jo kuriniams, tarp jų, žinoma, ir žmonėms.
Mylėti artimą – trokšti gerovės kitam, stengtis dėl jo, aukoti save tam, kad kitas pasiektų progresą. Ir vėlgi meilės nemaišykime su lepinimu – ne viskas, kas žmogui konkrečiu momentu suteikia džiaugsmą ar malonumą, yra jam iš tiesų naudinga. Kartais dozė auklėjimo ar kritikos padeda žmogui tikrai nukreipti savo gyvenimą ir savo asmenybinį vystymąsi pozityvia linkme. Kas yra pozityvu? Tai, kas žmogų skatina tapti geresniu.
Mylėti save – savęs neapleisti, rūpintis savimi, apsaugoti save nuo žalingo aplinkos kitų žmonių poveikio, stengtis dėl savo gerovės, kuri būtina, kad būtų įgyvendinti ne tik mano gerovei palaikyti skirti tikslai, bet kad įstengčiau ir kitus mylėti tikra meile.
Mylėti gyvenimą – džiaugtis, kad gyvenu, jausti dėkingumą už gyvenimą ir niekada nepamiršti, kad gyventi yra gera, kad visada yra visa ko pozityvioji, prasmingoji pusė.
Mylėti pasaulį – džiaugtis tuo, kas mane supa: gamta, žmonėmis, pasaulio sukūriamomis galimybėmis užsiimti tam tikra veikla, išgyventi tam tikrus pojūčius, išmokti tam tikras pamokas ir, kaip sielai, įgyti tam tikras savybes.
Taigi, tokia ta gyvenimo prasmė vienu žodžiu – Mylėti.
Mylėkime!