Ar tenka išgirsti posakį, jog šeima – tai didžiausia gyvenimo mokykla? Keistai skamba, ypač kai būdami jauni svajojame būtent šeimoje patirti daugiausia laimės ir įvairiausių lūkesčių išsipildymo. Liūdna, tačiau sunkiomis dienomis ne vienam ateina į galvą mintis: “Būčiau žinojęs, kaip bus, niekada gyvenime nebūčiau tuokęsis“.
Tarp svajonių ir nusivylimų
Kas atsitinka, kad ta gražaus gyvenimo vizija, ta subtili nuostabi svajonė tampa košmaru, iš kurio norisi atsibusti? Įdomu, kokias turėtume šeimas, kaip jose sugyventume tarpusavyje, kokį bendravimą puoselėtume, jei mokykloje kas nors būtų pamokęs ne tik geografijos, matematikos ir chemijos, bet ir darnaus gyvenimo šeimoje dėsnių? Nuoširdžiai tikiu, kad begalė santuokų subyra, nes į šeimą ateiname su minimumu žinių, kaip ją kurti ir puoselėti, ir su maksimumu lūkesčių ten patirti absoliučią laimę… Matyt, reikėtų atvirkščiai: tikėtis mažiausio ir padaryti daugiau nei manai, jog gali. Tačiau ne viskas prarasta. Ši didžiausia gyvenimo mokykla – ne veltui “mokykla”, joje galime stengtis išmokti, ko reikia, kad realybė šeimoje imtų panašėti į tą svaiginančiai gražią jaunystės viziją ir svajonę. O to tikrai verta siekti, nes šeima yra ne tik didžioji gyvenimo mokykla, bet ir pati nuostabiausia erdvė save pažinti, atrasti ir realizuoti.
Išlaikykime artumą, išlaikydami savitumą
Teorijų, patarimų, nuorodų… tokia galybė! Bet šiandien pakalbėkime tik apie vieną, bet labai svarbų aspektą, ties kuriuo reikėtų susitelkti ir būti sąmoningesniems gyvenant šeimoje ir siekiant ramybės, meilės ir sutarimo. Tai – harmoninga autonomija, kuri yra viena svarbiausių sąlygų, norint išlikti artimiems, išsaugant kiekvieno savitumą. Tai vidurio kelio tarp “buvimo kartu ir buvimo atskirai” paieška.
Nuostabiai prieštaringa žmogaus prigimtis
Pradžia yra žmogus. Mes esame tokios nuostabios būtybės, kuriose vienu metu telpa absoliučiai priešingi dalykai: noras būti laisvu ir atskiru bei troškimas kam nors priklausyti, būti prisirišusiam. Nuo pat gimimo esame pašaukti atrasti save, tapti savarankiški, nepriklausomi ir save realizuoti. Tam, kad suprasčiau, kas esu, ko noriu, ką man skirta nuveikti, turiu atskirti save nuo kitų: nuo kitų žmonių man primestų lūkesčių, nuo kitų norų mano atžvilgiu, nuo kitų supratimo, kas ir koks aš esu. Turiu atskirti save nuo kitų ir tapti atskiras bei individualus. Tai suteikia norimą laisvę ir savarankiškumą, bet to kaina yra galimas vienišumo ir egzistencinio nerimo jausmas, jog iš esmės šiame pasaulyje per gyvenimą žengiu vienui vienas.
Šį mums nejaukų jausmą sustiprina ir nuo jo pabėgti skatina kita minėtoji pusė – troškimas kam nors priklausyti. Šis troškimas mus lydi per gyvenimą ir į mūsų širdį yra įdėtas ne be reikalo. Šio priklausymo poreikio vedini mes išmokstame gyventi tarp žmonių, prie jų prisitaikyti, su jais dalintis, mylėti ir rūpintis. Išmokstame būti bendruomenės nariais ir kurti bendrą gėrį. Tačiau šis poreikis tampa pražūtingas tada, kai mums užkerta kelią pažinti save ir save realizuoti, ir verčia elgtis taip, jog to nebegali daryti ir šalia esantieji mums artimi žmonės, nes mes jiems nepaliekame autonomijos.
Autonomijos vaisiai ir jos stokos padariniai
Kalbant apie gyvenimą šeimoje, “vidurio” kelias tarp artumo ir autonomijos išlaikymo yra išmintingiausias sprendimas, siekiant pilnaverčio ir laimingo būvio kartu. Tokiu atveju aš esu mylimas ir priimamas, patiriu artumą su kitu, bet išlieku turintis laisvę ir erdvę gyventi taip, kaip man skirta, daryti tai, kam esu “pašauktas”. O kitas, šalia esantis žmogus, taip pat jaučiasi mylimas, nes aš jį priimu tokį, koks jis yra, ir saugus, nes jis nėra tas vienintelis atsakingas už mano laimę, tad jis gali pasilikti energijos bei laiko realizuoti save. Tai galioja ne tik santykiams tarp sutuoktinių, bet dar labiau tėvų santykiams su vaikais. Remiantis Šeimos sistemų kūrėjo psichiatro Murray Bowen teorija, galima teigti, jog kuo didesnis perdėtas prisirišimas šeimoje vieni prie kitų, (Bowen tai vadina “susiliejimu”), tuo didesnis bus nerimas bei galimas nestabilumas, ir tuo didesnis bus šeimos polinkis ieškoti sprendimo per konfliktus, atsiribojimą vieni nuo kitų, sutrikusį vieno iš sutuoktinių psichologinį, dvasinį ar fizinį funkcionavimą arba perdėtą susirūpinimą vaiku. Pats savaime prisirišimas nėra blogas dalykas – visi esame vieni prie kitų prisirišę, ir tai skatina mus vieni kitais rūpintis, domėtis, mylėti, tačiau blogai, kai prisirišimas yra perdėtas ir pažeidžia kito žmogaus autonomiją, o kartu ir to kito žmogaus galimybes save pažinti, atrasti, suprasti ir realizuoti. Tokiu atveju galima prisiminti lietuvių liaudies posakį: “nei pats ėdu, nei kitam duodu“, nes perdėtai prisirišęs žmogus praranda galimybę pažinti save ir atima tą galimybę ir iš kito, prie kurio yra perdėtai prisirišęs.
Pasekmės vaikų vystymuisi
Perdėtas poreikis susilieti su kitu kenkia tiek sutuoktinių ryšiui, tiek tėvų elgesiui su vaikais. Dažniausiai tėvai perdėtai įsikimba į vaikus būtent tada, kai to jiems nepavyksta padaryti su sutuoktiniu. Tėvų elgesyje su vaiku tai pasireiškia perdėta jo kontrole, žūtbūtiniu noru viską apie jį žinoti, stebėti kiekvieną jo žingsnį, žinoti visas mintis ir jausmus, o taip pat siekiu, kad ir vaikas viską žinotų apie tėvus ir labai aktyviai dalyvautų jų gyvenime. Tokiam vaikui nepaliekama jokios autonomijos gyventi savo paties gyvenimą. Psichiatras M. Bowen pastebėjo, jog nebrandūs tėvai savo dėmesio centru pasirenka nesavarankiškiausią ir pažeidžiamiausią savo vaiką, nepriklausomai nuo vaikų gimimo eiliškumo. Taip nutinka todėl, kad tėvai intuityviai jaučia, jog toks vaikas turi didžiausią potencialą tam pasiduoti ir tapti tėvų perdėto prisirišimo įkaitu. Psichologų pastebėta, jog kuo daugiau vieno iš tėvų perdėto prisirišimo prie vaiko, tuo mažiau šis vaikas bus pajėgus reaguliuoti savo emocingumą ir išaugti į subrendusį ir laimingą suaugusįjį. Tokie vaikai, pasiekę suaugusiojo žmogaus amžiaus ar net anksčiau, bando įvairias atitrūkimo nuo per daug į juos įsikibusių tėvų strategijas. Jie gali bandyti izoliuotis nuo šeimos atsiskirdami geografiškai, naudodami psichologinius barjerus arba per saviapgaulę, kad yra laisvi nuo šeimos ryšių, nes kontaktai buvo nutraukti. Tokią tariamą laisvę M. Bowen pavadino emociniu atitrūkimu. Iš esmės tai beviltiškos pastangos įveikti neišspręstą susiliejimą su vienu ar abiem tėvais.
Kantrybė ir išmintis leis pasiekti tikslą
Rodos, toks nekaltas noras būti kartu, susieti savo gyvenimus, pasinerti į artumą gali tapti šeimos problemų šaltinis… Todėl visada išmintingiausia siekti pusiausvyros. Lengva pasinerti į kraštutinumus, nes kraštutinumams reikia tik inercijos, o vidurio kelio ieškojimas reikalauja pastangų, sąmoningumo ir išminties. Optimali šeimos raida vyksta esant jos narių galimybei išlaikyti savo asmeninę autonomiją, kada kiekvienam paliekama teisė į laisvę atskleisti save ir įsileisti kitus tiek, kiek jam pačiam norisi. Pasak M. Bowen, laimingos šeimos kriterijai – racionalus objektyvumas ir individualumas. Tad linkime kantrybės ir išminties didžiausioje gyvenimo mokykloje – šeimoje, siekiant būti kartu, išliekant savimi ir leidžiant kitiems būti savimi. Juk tai svarbiausia norint jaustis mylimam ir mylėti.