Trys draugės

            Netoli namų įrengta mažytė, bet jauki, vaikų žaidimų aištelė. Aš su savo vaikučiais – dažni jos svečiai, kaip ir daugelis kitų mamų su vaikais iš gretimų gyvenamųjų namų. Tai bene vienintelė jaukesnė vieta mūsų gyvenamąjame rajone, kur galima prisėsti ant suoliukų. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties neretai čia randame susėdusias kelias vyresnio amžiaus moteris – visada tas pačias, panašaus amžiaus, tik skirtingos išvaizdos, nesgi nesvarbu koks mūsų amžius – išvaizda atspindi mūsų savastį, tad kiekvienas mes skirtingas nuo kito, savitai gražus ir unikalus. Kai vaikučiai leidžia man prisėsti ir pažaidžia vieni, aš nejučia vienu akies krašteliu stebiu šias moteris, o ausimis bandau nugirsti, ką jos kalba.

            Matau, kaip šviesiai dažytais plaukais garbanė mėgsta vesti visos šios trijulės pokalbį, nuo vienos temos peršokdama prie kitos, tikslingai užduodama klausimus, ar reikšmingai išberdama įvairius pastebėjimus. O rausvai dažytų plaukų trumpaplaukė daugiau linkusi klausytis ir esant tinkami vietai pritarti ar paantrinti. Trečioji – juodaplaukė – rodos, linksmiausioji iš visų trijų, nes radusi proga vis numeta juokelį apie šį bei tą. Kartais pajuntu, kad šių moterų man klausytis net įdomiau, nei bendraamžių. Nors, rodos, jos kalba apie paprastą kasdienybę – ką pirko parduotuvėje, kiek pabrango pienas, ar ką pamatė naujausioje pokalbių laidoje – tačiau tai man vis tik įdomu. Žinau, kad mano dėmesį patraukia ne pačios pokalbio temos, bet tai kaip regzdamos šį pokalbį, lyg elegantišką voratinklį, jos viena su kita susipina į artumo pynę. Akivaizdu, kad visos kalbos – ne tikslas, o tik priemonė. Tikslas – pabūti kartu, bendrume pasijusti išgirstai ir parodyti meilę kitai, taip pat ją išgirdus.


Nuotr. aut. Greta Žilinskaitė

            Ar reikia pabėgti nuo vienatvės?

            Žiniasklaidoje dažnai perskaitau frazę “tai padės jums pabėgti nuo vienatvės”. Nuoširdžiai pasakysiu – man nepatinka mintis apie pabėgimą nuo vienatvės, nes vienatvė mums paruošusi daugybę dovanų, tik reikia turėti drąsos jas paimti.

            Vienatvė neturėtų būti baisi. Kas mums įkalė į galvą, kad vienatvė – tai blogai? Iš tiesų, ne vienatvė mus gąsdina, o galimybės mylėti ir pasijusti mylimam nebuvimas. Žmogaus siela savyje turi didžiulį poreikį mylėti ir jei nėra aplinkybių tai meilei skleistis – siela kenčia. Vienatvė – dažnai būtent tuo ir gąsdina. Būtent dėl to ir egzistuoja vienatvės kančia. Ką aš mylėsiu, būdamas vienas? Mes, kaip socialinės būtybės, neesam sukurti būti vieni ne dėl to, kad būdami vieni neišgyventume fiziškai, bet būtent dėl to, kad neturint ką mylėti ir kieno būti mylimam mūsų siela ima dusti. Jei būdami vieni mes gebame mylėti kitą, o ir save pačius, vienatvė mūsų nebegąsdina. Ir, iš tiesų, viena iš didžiausių dovanų, kurias gali duoti gyvenimas, yra išmokti mylėti netgi būnant vienam. Tik kaip tai padaryti?

            Vienatvė – mūsų duotybė?

            Didieji pasaulio mąstytojai ir filosofai daugelyje savo pamąstymų yra teigę, jog kažkuria prasme mes visi esame pasmerkti vienatvei – ir visai nesvarbu, koks mūsų amžius, lytis, socialinė padėtis ar išsilavinimas… Mūsų kūnas – tai ta riba, per kurią esame atskirti vieni nuo kitų ir tai yra kaina to, kad gyvename šioje žemėje. Vienintelė galimybė nebūti vienam yra pasiekti kitą per meilės ryšį. Dažniausiai tai yra pokalbis, geras darbas, pagalba, dovana, buvimas šalia – bet tik tuo atveju, kai į visa tai yra įdėtas jausmas. Visi esame patyrę, kad kartais net būdami su kitais žmonėmis mes pasijuntame begalo vieniši – tai todėl, kad ten mes jaučiame šaltį ir abejingumą. Ir toji vienatvė, jaučiama būnant šalia kitų – dargi skausmingesnė, nei vienatvė būnant vienam, nes tada tarsi subyra visos iliuzijos, kurias būdami vieni buvome susikūrę – jog kai susitiksime su kitais vienatvės kančia liausis. O ji nesiliauja būtent dėl to, kad širdyje negimė meilės jausmas – jausmas, kad mylime ir esame mylimi.

            Vienatvę galima patirti ne tik esant vienam. Yra daugybė situacijų, kuriose pajuntame atskirtumą ir vienišumą. Štai tarkim, kai patiriame fizinį skausmą ir niekas mums negali padėti, o kartais ir suprasti to, kaip jaučiamės. O štai jei kitas išreiškia mums supratimą, paguodą, tai net ir skausmas nebe toks sunkiai pakeliamas, nes pajuntame kito meilę ir mūsų vienatvė skausme sumažėja. O štai būna ir taip, kad pasijuntame vieniši tiesiog dėl to, jog nerandame patikimo žmogaus, su kuriuo galėtume pasidalinti tam tikrais asmeniniais dalykaisir pasitikėti, kad būsime jo suprasti ir visa tai liks tik tarp mūsų – tada irgi suspaudžia gilus vienatvės skausmas, kad negalime nieka atverti savo sielos.

            Meilė sutirpdo sienas

            Kaip gi tą bendrumo jausmą uždegti? Kaip įveikti tą barjerą, kuris stovi tarp drauge esančių žmonių, kad jie nebesijustų vieniši būdami drauge? Išdrįsti ir prabilti. Bet ne klišėmis ar šablonais, o širdis į širdį. Kartais man kelia nuostabą, kaip žmonėms užtenka vos keleto minučių, kai jie gali atvirai papasakoti apie save ir pasijusti nuoširdžiai išgirsti, ir jie taip sušyla, pralinksmėja, nušviesėja ir pražįsta, kad vėl viskas atrodo gerai. Tik keletas minučių! Tiek nedaug! Nes esmė ne kiekybė, o kokybė. Tikrumas pokalbyje ir buvime su kitu – kito visapusis priėmimas, su viskuo, kas jame tuo metu yra.

            Būdamas meilės ryšyje – mylėdamas ir jausdamasis mylimas – Tu niekada nesijausi vienišas, net būdamas ilgą laiką vienas. Kai įsileidžiame į savo širdį žinojimą, jog mes visi esame susiję, ištirpsta ribos, kurias sukuria atstumas.  Ar būdama keli šimtai kilometrų atskirai nuo savo tėvų negaliu siųsti jiems meilės geromis mintimis apie juos ir dėkingumu už gyvenimą? Ar žvelgdama į miegančius vaikus ir negalėdama jų pasivyti, nes jie jau klaidžioja kažkur toli sapnų karalystėje, negaliu jausti meilės širdyje ir noro dėl jų gyventi?


Nuotr. aut. Greta Žilinskaitė

            Vienatvės dovana

            Tos trys moterys vaikų žaidimo aikštelėje – jos nei giminės, nei bendradarbės, nei dar kažkas, kas jas sietų svarbiais sociainiais ryšiais, kurie įpareigotų būti kartu. Tad jos turi visišką teisę vieną dieną imti ir neateiti prie tų suoliukų vaikų žaidimų aikštelėje. Bet jos ateina. Kodėl? Todėl, kad čia jos pajunta tą meilę ir pripažinimą, kad čia aš esu pastebėta ir priimta tiesiog tokia, koks esu, o dargi ir vertinamas bei branginimas tų bendrumo akimirkų, nes tik tos moterys gali suprasti, kiek brangūs joms jų kasdienybėje yra šie pasisėdėjimai ant suoliuko drauge.

            Pabėgti nuo vienatvės nereikia, reikia priimti galimybę išmokti pamilti, kurią dovanoja vienatvės sukuriama erdvė. O kai mylime net ir vienatvė mums yra maloni, nes joje nelieka šalčio. Taigi, tokia vienatvės dovana – išmokimas būti meilėje.

            Ne bėgti, o priimti ir stebėti

            Ir vis tik, jei patiriame vienatvės gilų skausmą, kuomet atrodo, kad likome vienui vieni, kad mūsų siela dūsta nuo poreikio su kuo nors patirti bendrumą, pasidalinti, išreikšti meilę ir jos sulaukti… Tada tenka tiesiog tame išbūti. Nereikėtų nuo to bėgti, to neigti, užgniaužti ar nukreipti dėmesį kažkur kitur. Turime suprasti, kad tuo metu mumyse yra mūsų vidinis vaikas, kuris nori būti pamatytas ir jei tą akimirką jo nepamato kažkas kitas, pamatykime ir pasisveikinkime su juo patys. Sustokime, įsiklausykime. Jei akyse kaupiasi ašaros – tebūnie. Ašaros mūsų nenužudo, ašaros mus apvalo, atneša palengvėjimą ir nusiraminimą. Tiesiog būkime ir stebėkime. Ir neabejotinai pamažu jausmai keisis. Psichologiniai tyrimai parodė, jog kai savo skausmą tiesiog stebime, lyg iš šono, jis sumažėja net du ar tris kartus. Svarbu tų akimirkų nevertinti kaip amžinybės, suprasti, kad tai praeis, reikia tik truputį kantrybės ir meilės sau patiems.

Publikuota žurnale “60+” 2019 Liepa (www.60plius.lt)